KAIŠIADORIŲ VYSKUPO ŽODIS – SVEIKINIMAS VYSKUPIJOS TIKINTIESIEMS VELYKŲ PROGA

Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys!

Kristus prisikėlė! Iš tiesų prisikėlė! Aleliuja!

Šie žodžiai giliausiai išreiškia mūsų džiaugsmą Prisikėlusiu Jėzumi, kylantį iš meilės Jam. Išreiškia mūsų giliausią meilę Jėzui, tiesiog mūsų įsimylėjimą į Jėzų. Šią meilės patirtį mes prisimename, ją švenčiame, liudijame ir skelbiame kasmet Velykų švente. Ir to mums maža! Tą patį išgyvename kiekvieną sekmadienį, nes sekmadienį švenčiame susitikimą su Prisikėlusiu Jėzumi. Šis meilės ir prisirišimo džiaugsmas išreiškiamas švenčiant Šventąsias Mišias, sakramentus. Į Dievo meilės gelmę ir Jėzaus Prisikėlimo slėpinį mus veda Dievo žodis, Šventasis Raštas. Mūsų meilę Jėzui ir Prisikėlimo džiaugsmą išreiškia krikščioniška malda, kryžiaus ženklas, kiekvienas artimo meilės darbas. Meile Prisikėlusiajam įprasminama visa mūsų egzistencija, gyvenimo prasmė ir tikslas. Galime tvirtai sakyti, jog visas krikščionio gyvenimas yra tiesiog panardintas Jėzaus Prisikėlime. Meile Jėzui pripildytas tikėjimas, tikėjimas Prisikėlusiuoju, galiausiai mus veda į Amžinąjį Prisikėlimą, gyvenimą Dieve.

Evangelijos pasakojimas apie Jėzaus Prisikėlimą yra labai gilus. Atsiremdamas į žmogišką supratimą ir patirtį, jis veda mus į Dievo apsireiškimo gelmę ir padaro mus Jėzaus Prisikėlimo dalyviais. Trys šiandien minimi Jėzų mylintys mokiniai kviečia mus drauge su jais išgyventi nepaprastą, naujais žmonėmis padarantį susitikimą su Prisikėlusiu Jėzumi. Ar tai įmanoma mums? Ar mes galime patirti tai, ką patyrė Jėzaus mokiniai? Ne tik galima ir ne tik įmanoma. Tai būtina, nes norime būti tikri Jėzaus mokiniai, jo Prisikėlimo liudytojai, tikri krikščionys. Norime prisikelti su Jėzumi amžinam gyvenimui Dieve. Privalome patirti Jėzaus Prisikėlimą ir tai yra įmanoma! Antraip būtume tik gandus girdėję apie Jėzų. Tik kažkokius religingus pasakojimus, kurių neįmanoma nei apčiuopti, nei patikrinti. Jėzaus mokinių patirtis yra labai svarbi ir reikalinga. Ką turime daryti?

Pirmiausia turime leistis į Evangelijos kelionę, į pirmųjų Jėzaus mokinių patirtis Galilėjoje. Turime įdėmiai klausytis Jėzaus žodžių, juos gerai girdėti ir svarstyti savo širdyje. Tai ką supratome, – dalintis su kitais; girdėti, – ką kiti išgirdo ir suprato. Ypač kalno palaiminimai mums atvers viso Jėzaus mokymo, Jo palyginimų, Jo žodžių gelmę: sukurti mumyse naują žmogų pagal Dievo atvaizdą, būsimo Prisikėlimo dalyvį.

Turime matyti Jėzaus elgesį ir Jo darbus. Lavinti gebėjimą ne tik matyti išorę, bet žvelgti giliau ir regėti bei suprasti tai, ką atveria ir leidžia vidumi pamatyti tikėjimas. Atsiremiant į mūsų racionalų protą (antraip būtų tik religiniai prietarai), Jėzaus žodžiai ir veiksmai mums atvers kaip viską mato Dievas, kokią tikrąją vertę viskas turi, kokia tikroji visa ko prasmė. Leis pažinti tiesą ir tiesa padarys mus laisvus.

Taip pat Jėzus mus kvies su Juo pasitraukti į nuošalią vietą maldai, į labai svarbų susitikimą su Dangiškuoju Tėvu. Šių susitikimų metu Jėzus giliausiai suvokė savo misijos svarbą ir piktojo galybę, patyrė artimiausią vienybę su Tėvu, besąlygiškai pamilo mus, tamsybių galybės pavergtus žmones. Šios giliausios patirtys Jėzų lydėjo iki agonijos Alyvų sode ir mirties ant kryžiaus.

Šitų susitikimų metu mes tikra žodžio prasme praregime, naujai išvystame Jėzų. Tai ne tik žmonėse visokias negalias gydantis gerasis Mokytojas. Tai Tėvo mylimasis Sūnus! Sūnus, kuriuo labai gėrisi Dangiškasis Tėvas! Čia mes išgyvename begalinę Dievo meilę mums. Žmogaus žodžiu nenusakomą. Čia gimsta tikroji mūsų meilė Dievui. Čia naujai pamatome ir suprantame save, savo gyvenimą, jo prasmę ir vertę. Pajuntame taip pat, kaip esame klampinami gyventi be Dievo, be amžinojo gyvenimo vilties! Pajuntame tiesiog pragaro alsavimą neapykanta ir beprasmybe. Norime šauktis pagalbos, bejėgiškai bandome vaduotis iš šitos tamsos ir nevilties būsenos. Ir suprantame viena, kad vienintelė mūsų viltis yra mus begaliniai mylintis Jėzus.

Galiausiai, Jėzus mus pakvies keliauti su Juo į Jeruzalę. Petras, žinodamas, kokiu tikslu Jėzus ten keliauja, bandys atkalbėti. Bet Jėzus ten eis. Ir mes turime ten eiti. Nes tik ten Jėzus mirs ir prisikels. Todėl tik ten Jėzų galime sutikti. Siekdamas mus sustiprinti būsimos kančios akivaizdoje, Jėzus dar padovanos spindinčio atsimainymo ant kalno patirtį. Tarsi sakydamas, – pasitikėkite manimi, aš nugalėsiu, aš tam esu pasiruošęs, su manimi yra Dangiškasis Tėvas. Žvelgdami į kryžių tikėkite, kad tai ne pralaimėjimo, o pergalės ir išgelbėjimo ženklas!

Pakvies ir Paskutinei vakarienei. Nuplaus mums kojas. Pasiliks tokiu paprastu ir Nepaprastu, kaip Duona ir Vynas. Būsime liudininkais mokinių išdavystės nuodėmės, karštos meilės ir žmogiško silpnumo. Jėzų melagingai apkaltins ir pasmerks, prikals prie kryžiaus ir išsityčios. Nebus šalia mokinių. Tik Mylimasis mokinys ir Mylinčios moterys… Čia būtų Jėzaus misijos pabaiga. Ir deja, taip būna tuomet, kai tamsybių kunigaikštis dykumos gundymais įtikina netikėti Dievo meile. Neapkęsdamas žmogaus ir pavydėdamas amžinosios laimės, žino, kad tik atsivėrimas Dievo meilei žmogų perkeičia ir leidžia įeiti į amžiną Dievo Meilės pasaulį. Jo neįmanoma išmatuoti jokia žmogaus empyrika. Tai viršija bet kokį supratimą ir įsivaizdavimą. Ar galite, brangieji, įsivaizduoti laimingą žmogų be meilės? Kokia empyrika gali išmatuoti meilę? Tai ką kalbėti apie Dievą ir Jo Meilę mums!?

Kaip po Jėzaus kryžiumi išgali stovėti tik Jį Mylintys mokiniai, taip ir Prisikėlusįjį regėti gali tik Jį Mylintys! Todėl prie Jėzaus kapo bėgo tik Jį mylintys!

Pirmiausia, Marija Magdalietė! Labai anksti, dar neišaušus ji atskuba ir pamato akmenį nuverstą nuo kapo angos. Bėga pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir praneša jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo ir mes nežinome kur jį padėjo!“, „Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs mato numestas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis numestą, bet suvyniotą atskirai. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.“ (Jn 20,1–9).

Jėzaus Prisikėlimas yra Dieviškos tikrovės ir kartu istorijoje esantis įvykis. Jis patiriamas meile atsiveriant Dievo meilei. Tai kartu giliausia, labai asmeninė meilės su Dievu patirtis. Tai meilė Jėzui, be kurio neįmanoma gyventi, be kurio gyvenimas neturi prasmės. Su dėkingumu ir meile Jėzui, su giliu vidiniu džiaugsmu švęsdami Jo Prisikėlimą, sau giliai į atmintį įsirašykime šiuos apaštalo Paliaus žodžius: „Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame. <…>Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių“ (Fil 5, 8–11).

Visiems, brangieji, gilaus susitikimo su Prisikėlusiu Jėzumi džiaugsmo! Amen.

Vyskupas † Jonas IVANAUSKAS (Kaišiadorys)

UncategorizedPermalink