Šventasis globėjas

Šv. Mykolo Arkangelo paveikslas Širvintų bažnyčioje

Šv. Mykolas Arkangelas

Malda į šv. Mykolą

Sancte Michael Archangele, defende nos in prœlio, contra nequitiam et insidias diaboli esto præsidium. Imperet illi Deus, supplices deprecamur: tuque, Princeps militiæ cælestis, Satanam aliosque spiritus malignos, qui ad perditionem animarum pervagantur in mundo, divina virtute, in infernum detrude. Amen.

Šventasis Mykolai Arkangele, gink mus kovoje, būk apgynėju nuo velnio nedorybių ir žabangų. Tesudraudžia jį Dievas, nuolankiai meldžiame, o tu, dangaus galybių Kunigaikšti, Šėtoną ir kitas piktąsias dvasias, kurios pasaulyje slankioja, tykodamos sielų pražudyti, Dievo galybe nugramzdink į pragarą. Amen.

 

 

 

Autorius Br. kun. Paulius Bytautas, OFM   tekstas iš Kretingos pranciškonų svetainės

ŠV. ARKANGELAS MYKOLAS KRIKŠČIONIŠKOJE
TRADICIJOJE IR BAŽNYČIOS TĖVŲ RAŠTUOSE

Tema apie Dvasinių būtybių pasaulį buvo visais laikais teologų susidomėjimo objektu.

Šv. Mykolo Arkangelo skulptūra Širvintų bažnyčios šventoriuje (2010 m.)

Dievas pašaukė angelus antgamtiniam tikslui – džiaugtis regima Jo šlove ir apdovanojo reikiamomis malonėmis. Kad angelai pasiektų šį tikslą, turėjo būti išmėginta jų laisvoji valia. Kur šis išbandymas įvyko, mums neapreikšta, tik išsiaškinta, kad dalies angelų vadas „nesilaikė tiesos“ (Jn 8, 44), dalis angelų „neišlaikė savo prakilnumo“ (Jud 6, 2) kaip „Dievo sūnūs ir nusidėjo“ (2 Pt 2, 4). IV Laterano susirinkime Bažnyčia taip pat aiškiai pasakė, jog velnias ir kitos piktosios dvasios buvo Dievo sukurtos iš prigimties ne blogos, o geros ir tik laisvai apsisprendusios prieš Dievą tapo blogos.

Ar angelams, kaip ir pirmiesiems žmonėms, buvo duotas įsakymas, siekiant juos išbandyti. Teologai iki šv. Tomo Akviniečio nenagrinėjo šio klau­simo. Didysis ispanų teologas Francas Suarezas (+1619) teigė – tikėtina, kad angelams išbandyti buvo pa­rodytas žmogumi tapęs Dievo Sūnus Jėzus Kristus ir pareikalauta pripažinti Jį savo valdovu bei išganymo pradininku ir Jį garbinti. Dalis angelų su Liuciferiu priešakyje iš puikybės atsisakė tai padaryti. Šią konkretaus kristologinio angelų išbandymo mintį vėliau mariologine kryptimi išplėtė mistiškai apdovanota abatė Marija Agredietė (+1665) savo knygoje „Mistinis Dievo miestas“ (Mistica Ciudad de Dios I, 7–10): Dievas atskleidęs angelams antrojo Švenčiausiosios Trejybės Asmens suplanuoto įsikūnijimo paslaptį, reikalaudamas gerbti Dievažmogį kaip savo Karalių, o jo skaisčiąją Motiną, kaip savo Karalienę.

Skilus Angelams, dalis angelų su arkangelu Mykolu priešakyje nusilenkė Dievui tobulu Dievo meilės ir nuolankaus paklusnumo aktu ir džiaugėsi laime, regėdami Dievo šlovę. Arkangelas Mykolas tampa Dievo garbės gynėju. „Angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10). Kita angelų dalis sukilo prieš Dievą. Nupuolusių angelų nuodėmė buvo puikybės nuodėmė, kaip ne kartą aiškinama Šventajame Rašte.

 Šv. arkangelas Mykolas Senajame Testamente

Šventajame Rašte (Pr 2, 15) kalbama apie pirmųjų žmonių bendravimą su Dievu, o ne su angelais. Skyriuje apie pirmųjų žmonių nusidėjimą (Pr 3, 1–7) užsimenama tiktai apie kontaktą su nupuolusiu pirmuoju angelu, priėmusiu žal­čio pavidalą. Ir po pirmosios nuodėmės, kuri įvyko suadente diabolo, pakuž­dėjus velniui, pasitelkusiam visą suvedžiotojo meną, tarp bausmių, kuriomis Dievas nubaudė nusidėjusį žmogų, dar paminėtas išvarymas iš rojaus: „Išvaręs žmogų iš rojaus, Dievas pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją kelio prie gyvybės medžio saugoti“ (Pr 3, 24).

Cl. Schedl „Senojo Testamento istorijoje“ tai paaiškina pastaba: „Senovės Rytų simboline kalba kerubai ir liepsna švytruojantis kalavijas reiškė kuo griežčiausią uždraudimą“.1 Popiežiškoji Biblijos komisija nieko nepasakė apie kerubo ir tviskančio kalavijo realumą, todėl šiuo atveju paliekama galimybė simbolinei interpretacijai. Bet mums atrodo abejotina, kad simbolinis kerubo ir liepsna švytruojančio kalavijo kaip griežčiausio uždrau­dimo simbolių supratimas senovės Rytuose visai išsemtų Biblijos žodžius. Senajame Tes­tamente kerubai yra arčiausiai Dievo esančios angelų galybės. Kadangi žmonių kalba dvasinius dalykus galima išsakyti simboliais, Biblija griebiasi seno­vės Rytuose paplitusio mišraus vaizdavimo būdo, bet kai ji pasinaudoja simbo­liu, šis tampa išraiškos priemone, padedančia atskleisti angelų galybę. Sugundymo istorijoje prasiveržia šėtoniška angelo galybė, o prie rojaus vartų stovi Dievo kerubas.

Tačiau tarp jų abiejų yra žmogus. Žmonių istorija atvira dangui ir pra­garui. Tai, kad angelas pasirodo grėsminga gynybos poza, tik pratęsia teisian­čio ir išvarančio Dievo nusiteikimą nusidėjusio žmogaus atžvilgiu. Tačiau grės­minga angelo laikysena keičiasi kartu su Dievo apreikšto išganymo evoliucija. Bū­tent grasinantis angelas tampa išganymo skelbėju. Taigi pirmuose trijuose Pra­džios knygos skyriuose atvertos didžiausios įmanomos istorijos perspektyvos: Dievas, angelas, velnias ir žmogus – tai tos jėgos, kurios kuria istoriją tikrąja to žodžio prasme. Kas praleidžia bent vieną šių jėgų, neteisingai nupiešia istorijos eigą.

Nupuolę, išvaryti iš rojaus, kur buvo palydėti į antgamtinę sferą ir palai­mingą Dievo bei jo aplinkos, gerųjų, ištikimųjų angelų, artumą, pirmieji tėvai su visais savo palikuonimis turėjo sau tarti, kad už mūsų – kerubas ir liepsna švyt­ruojantis kalavijas, rūstybės debesys ir teismas, nuo kurių turime bėgti, už­kirstas kelias pas Dievą ir į išganymą; prieš mus – sugrįžimas į žemės dulkes, mirtis, kuri laukia mūsų gyvenimo kelio pabaigoje, o pakeliui – kova su pik­tuoju, kuris priešinosi mums ir su kuriuo mes vieni nesusidorosime. Tokia mūsų, žmonių, padėtis, kurią mums atskleidžia rojaus istorija.

Kai kurie apokri­finiai raštai „Adomo ir Ievos gyvenimas“, „Adomo testamentas“, „Mozės apo­kalipsė“ ir kt., beveik vieningai teigia, jog pirmasis žmogus Adomas žinojęs apie angelų egzistavimą ir jie jam kartais net pasirodydavę. „Adomo ir Ievos gyvenime“, kuris vidu­ramžiais buvo paplitęs ir labai skaitomas visuose krikščioniškuose Vakaruo­se ir yra išlikęs 730 m. rankraštyje, pirmiausia pranešama apie atgailą, kurią prisiėmė pirmieji tėvai, vėliau pasakojama, kaip Ieva neištvėrė savo noru prisiimtos atgailos, nes ją antrą kartą suvedžiojo velnias. Tada ji skundžiasi velniu, o šis papasakoja apie savo paties nusidėjimą: „Ak, Adomai, visas mano priešiškumas, pavydas ir skausmas nukreiptas prieš tave, nes per tave aš buvau išvarytas, atimta mano šlovė, kurią turėjau tarp dangaus angelų, per tave buvau nublokštas į žemę“2. Ir Adomas tarė: „Ką aš tau padariau? Kuo gi tau nusikaltau? Kodėl tu mus persekioji? Juk mes tau nepakenkėme, neįžeidėme?“ Velnias atsakė: „Ką tu man kalbi, Adomai? Juk per tave aš buvau iš ten išstumtas ir ištremtas iš angelų būrio. Kai Dievas įkvėpė tau gyvybę ir tavo veidas buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir pana­šumą, Mykolas atsivedė mane ir liepė tave pagarbinti Dievo akivaizdoje. Vieš­pats Dievas tarė: „Adomai, Aš iš tikrųjų sutvėriau tave pagal savo paveikslą ir panašumą“. Ir tuomet Mykolas pakilęs sušuko visiems angelams: „Pagarbinkite Dievo gyvavaizdį kaip įsako Viešpats Dievas!“ Ir Mykolas pirmasis jį pagarbi­no. Paskui jis pašaukė mane ir tarė: „Pagarbink Dievo gyvavaizdį!“ O aš tariau: „Aš negarbinsiu Adome“. Kai Mykolas vis dar ragino mane pagarbinti Adomą, aš pasakiau jam: „Kodėl tu mane ragini? Aš negarbinsiu to, kuris jaunesnis ir menkesnis už mane. Juk aš sutvertas pirma jo. Taigi jis turėtų mane pagarbinti“. Tai išgirdę, kiti, man pavaldūs angelai, nenorėjo jo pagarbinti. Tada Mykolas dar kartą tarė: „Pagarbink Dievo gyvavaizdį! Jei to nepadarysi, Viešpats Dievas užsirūstins ant tavęs“. Bet aš tariau: „Jei jis ant manęs užsirūstins, aš pasistaty­siu savo sostą virš dangaus žvaigždžių ir tapsiu lygus Aukščiausiajam“. Vieš­pats Dievas užsirūstino ir ištrėmė mane su mano angelais, atėmė iš mūsų garbę, ir mes buvome išvaryti iš mūsų buveinių į šį pasaulį ir nublokšti čia, žemėn, per tave. Ir mus tuojau prislėgė sielvartas, nes netekome tokios didelės šlovės ir labai liūdėjome, regėdami tave besidžiaugiantį ir laimingą. Aš apraizgiau klasta tavo moterį ir pasiekiau, kad per ją tu netektum savo džiaugsmo ir laimės, kaip ir aš savo šlovės“. Išgirdęs taip kalbantį velnią, Adomas, gar­siai verkdamas, sušuko: „Ak, Viešpatie, mano Dieve, tavo rankose mano gy­venimas. Atitrauk nuo manęs šį priešą, bandantį pražudyti mano sielą, ir ati­duok man tą šlovę, kurią jis prarado!“ Velnias tuojau nuo jo pasitraukė. Ir Adomas ištvėrė savo atgailą… Ir Adomas meldė Viešpatį už Ievą, kuri neišlai­kė atgailos. Tada Ievai iš dešinės ir kairės atsistojo dvylika angelų ir dvi val­džios. O Mykolas, kuris stovėjo dešinėje, palietęs Ievą nuo veido iki krūtinės, tarė jai: „Palaiminta esi, Ieva, dėl Adomo. Kadangi jis atkakliai prašė ir meldėsi, aš buvau pasiųstas pas tave pagalbon“3.

„Mozės apokalipsėje“ Ieva pasakoja savo vaikams ir vaikaičiams apie sa­vo nusidėjimą. Savo pasakojimą ji pradeda taip: „Žaltys kybojo ant rojaus sienos. Tą valandą, kai Dievo angelai atėjo pagarbinti Dievo, šėtonas priėmė angelo pavidalą ir šlovino Dievą giesme kaip angelas. Ir jis pasilenkė virš sienos, taip kad aš jį pamačiau atrodantį kaip angelą“4. Po to aprašomas pirmų­jų tėvų nusidėjimas, kaip ir Pradžios knygoje, tik šiek tiek spal­vingiau. Ieva tęsia pasakojimą: „Adomas tarė man nusidėjėlei: „Piktoji mote­riške, ką tu mums padarei? Tu atitraukei mane nuo Dievo šlovės“. Tą pačią valandą mes išgirdome arkangelą Mykolą, pučiantį savo trimitą ir šaukiantį angelus: „Taip sako Viešpats: „Ateikite su manimi į rojų ir išgirskite nuospren­dį, kurį Aš paskelbsiu Adomui!“ Išgirdę trimituojantį arkangelą, mes pagalvo­jome: „Štai Dievas ateina į rojų teisti mūsų“. Todėl išsigandę pasislėpėme. Čia į rojų kerubinų traukiamu vežimu įvažiavo Dievas, ir angelai giedodami šlovi­no Jį“. Po to labai vaizdingai aprašomas Dievo teismas pirmiesiems tėvams. Po Dievo nuosprendžio sakoma: „Tai pasakęs, Jis paliepė savo angelams išvaryti mus iš rojaus. Kai mus vaitojančius varė lauk, jūsų tėvas Adomas šitaip mal­davo angelus: „Duokite man truputį laiko paprašyti Dievo, kad Jis manęs pasigailėtų, nes aš vienas nusidėjau“. Ir kai jie liovėsi jį varę, Adomas verkda­mas sušuko: „Atleisk man, Viešpatie, už tai, ką padariau!“ Tuomet Viešpats tarė savo angelams: „Kodėl liovėtės varę Adomą iš rojaus? Argi Aš nusidė­jau, o gal Aš blogai nuteisiau?“ Tada angelai parpuolė ant žemės, garbindami Viešpatį: „Teisus Tu, o Viešpatie, ir teisingi Tavo sprendimai!“ Atsigręžęs į Adomą, Viešpats tarė: „Nuo šiol Aš ilgiau nepakęsiu tavęs rojuje“. Tuomet Adomas atsiliepė sakydamas: „Viešpatie, kol aš dar neišvarytas, duok man valgyti nuo gyvybės medžio“.

Į tai Viešpats tarė Adomui: „Dabar tu prie jo daugiau neprieisi, nes kerubams liepsna švytruojančiais kalavijais pavesta jį nuo tavęs saugoti, kad nuo jo nepa­ragautum ir netaptum nemirtingu per amžius, bet kovotum kovą, kurią pradėjo tavo priešas. Bet jei tu, išėjęs iš rojaus, saugosiesi visokio blogio, pasiruošęs mirti, Aš vėl tave pažadinsiu per prisikėlimą ir tuomet tau bus duota nuo gyvy­bės medžio, kad būtum nemirtingas per amžius!“ Tai pasakęs, Viešpats paliepė mus išvaryti iš rojaus, bet jūsų tėvas Adomas verkė angelų akivaizdoje priešais rojų. Tuomet angelai tarė jam: „Ką mums padaryti dėl tavęs, Adomai?“ O jūsų tėvas atsakydamas kalbėjo angelams: „Štai išvarote mane! Aš tik prašau jūsų leisti man pasiimti iš rojaus gardžių kvapų, kad išėjęs galėčiau atnašauti Dievui aukas ir Dievas mane išklausytų!“ Tada angelai, prisiartinę prie Dievo, kalbėjo: „Dieve, amžinasis Karaliau, įsakyk, kad mes įduotume Adomui kvapnių rojaus smilkalų! Ir Dievas įsakė ateiti Adomui ir pasiimti iš rojaus kvapnių prieskonių bei sėklų maistui. Tuomet angelai leido jampasirinkti šafrano, levandos, ajerų bei cinamono, o be to, dar sėklų maistui. Jomis nešinas, jis išėjo iš rojaus. Ir mes atėjome į žemę. Dabar, vaikai, aš jums papasakojau, kaip mes buvome suvedžioti,o jūs saugokitės, kad nenuklystumėte nuo gėrio!5. Šioje „Mozės apokalipsėje“ dar aprašoma paskutinė Adomo valia ir mirtis. Galiausiai Adomas kalba gailesčio maldą, kuri beveik prilygsta Vakarų liturgijos Confiteor: „Nusidėjau aš, o Dieve, nusidėjau, visatos Tė­ve, nusidėjau Tau, nusidėjau tavo išrinktiesiems angelams, nusidėjau kerubinams ir serafinams, nusidėjau Tavo nepajudinamam sostui, nusidėjau, Viešpa­tie, daug nusidėjau, ir visos nuodėmės atėjo į sutvėrimą per mane“6. Po to aprašomas viso pasaulio angelų prašymas atleisti Adomui. Angelai parpuolę garbino Dievą, šaukė ir kalbėjo: „Šventasis Dieve, atleisk jam, nes jis yra Tavo gyvavaizdis ir Tavo šventųjų rankų kūrinys!“7 Die­vas patenkino prašymą atleisti Adomui. Vienas angelas papūtė trimitą ir visi angelai, kurie gulėjo veidu į žemę, pakilo ir šaukė baisiu balsu: „Tešlovina Viešpaties garbę ir tvariniai, nes Jis pasigailėjo Adomo, savo rankų kūrinio!“ Kai angelai tai sušuko, atėjo vienas iš šešiasparnių serafinų, pačiupo Adomą ir nuvedė prie Acherono ežero, triskart jį nuplovė ir nugabeno Dievo akivaizdon. Tris valandas jis čia gulėjo. Po to visatos Tėvas, sėdėdamas savo soste, ištiesė ranką, pakėlė Adomą ir perdavė jį arkangelui Mykolui sakydamas: „Pa­kelk jį į rojų iki trečiojo dangaus ir palik ten iki tos didžios ir baisios mano pasirodymo dienos, kurią Aš sutiksiu su pasauliu!“ Tada arkangelas Mykolas pakėlė Adomą ir paliko jį ten, kur buvo įsakęs Dievas. Ir visi angelai giedojo angelų himną, stebėdamiesi atleidimu Adomui.

Skaičių Knygoje aprašoma, kaip, keliaudami per dykumą, izraeliečiai atėjo prie Jordano ir pasistatė stovyklą priešais Jerichą, Moabo lygumose. Moabo karalius Balakas išsiuntė pasiunti­nius pas pagonių pranašą Balaamą į Petorą prie Eufrato, liepdamas paprašyti jj atvykti ir prakeikti iš Egipto išėjusią tautą: „Ateik ir prakeik tą tautą, nes ji yra stipresnė už mane. Galbūt aš pajėgsiu ją nugalėti, ką tu palaimini, tikrai yra palaimintas, ir ką prakeiki, tikrai yra prakeiktas“ (Sk 22, 6).

Kai Balaamas pagaliau nusileido karaliaus Balako spaudimui ir išjojo ant asilės išpildyti moabitų karaliaus noro, jam kelią pastojo Jahvės angelas. Dievas jį siuntė apginti tautos. Asilė, pamačiusi angelą, pasisuko iš kelio ir nuėjo į laukus. Balaamas turėjo ją mušti, kad ji grįžtų į kelią. Tada Viešpa­ties angelas atsistojo skersai siauro tako tarp vynuogynų, su siena iš abiejų pusių. Asilė, pamačiusi Viešpaties angelą, šliejosi prie sienos ir nudrėskė į sieną Balaamui koją. O jis vėl ją mušė. Tada Viešpaties angelas paėjėjo pirmyn ir atsi­stojo tokioje siauroje vietoje, kur nebebuvo įmanoma pasisukti nei į dešinę, nei į kairę. Asilė, pamačiusi Viešpaties angelą, sukrito po Balaamu. Balaamas įniršo ir mušė asilę savo lazda. Tada Viešpats prakalbino asilę, ir ji tarė Balaamui: „Ką tau padariau, kad tu mane mušei tuos tris kartus?“ Tada Viešpats atvėrė Balaamui akis. Ir jis pamatė Viešpaties angelą, stovintį ant kelio, su ištrauktu iš makšties kalaviju rankoje. Jis nusilenkė ir parpuolė kniūbsčias. Viešpaties ange­las jam tarė: „Kodėl mušei savo asilę tuos tris kartus? Žiūrėk, aš atėjau sutruk­dyti“. (Sk 22, 32). Tuomet Viešpaties angelas įsakė pranašui Balaamui nuo šiol kalbėti tik tai, ką jis, angelas, jam dėl tautos įkvėps. Ir Balaamas palaimino izraeliečių tautą, užuot ją prakeikęs, kaip buvo įsakęs moabitų karalius Balakas.

Antroje Samuelio knygoje Dovydo surašytai tautai Dievas bausdamas siuntė marą, ir septy­niasdešimt tūkstančių žmonių mirė nuo Dano iki Beer-Sebos. Be to, Dovydas vėliau patyrė nepakartojamą susitikimą su angelu. Kai angelas ištiesė ranką sunaikinti Jeruzalę, Vieš­pats apgailestavo dėl nelaimės ir tarė angelui, naikinusiam žmones: „Gana! Sulaikyk savo ranką!“ Tuomet Viešpaties angelas buvo prie Araunos Jebusiečio klojimo. Dovydas, pamatęs naikinusį žmones angelą, tarė Viešpačiui: „Žiūrėk, aš vienas esu kaltas, aš vienas nedorai pasielgiau! Bet šios avys, ką jos padarė? Maldau­ju, tekrinta tavo ranka ant manęs ir ant mano tėvo namų“ (2 Sam 24,16–17). Dovydo tikėjimas angelų egzistavimu ir jų įsikišimu į žmonių bei tautų likimą Dievo pavedimu atsispindi taip pat tose psalmėse, kurios, kaip teigiama, yra sukurtos karaliaus Dovydo.

 Šv. arkangelas Mykolas Naujajame Testamente

Šv. arkangelas Mykolas mažai minimas Naujajame Testamente. Daugiausiai kalbama apie visus angelus, neišskiriant jų. Tik evangelistas šv. Jonas Apreiškimo knygoje pamini Šv. arkangelą Mykolą. Apaštalas ir evangelistas Matas (+ apie 80 m. po Kr.), Levis, buvęs muitininkas, kuris atsivertė ir kurį Viešpats pašaukė į apaštalo tarnybą, krikščioniš-kajame mene dažnai vaizduojamas klaidingu evan­gelisto – angelo simboliu. Tačiau iš tiesų kalbama apie sparnuotą žmogų. Sparnuoti ir visi keturi evangelistų simboliai: liūtas – Morkaus, jautis – Luko, erelis – Jono iš pranašo Ezekielio regėjimo ir žmogus, nes Matas savo evangeliją pradeda nuo žmogiškosios Kristaus kilmės. Evangelistui Matui klaidingai priskiriamas angelo simbolis gali paskatin­ti manyti, kad ir visoje Evangelijoje pagal Matą nėra žinių apie angelus. Iš tikrųjų Evangelijoje pagal Matą dažniausiai, t. y. 15 kartų minimi visų keturių evangelijų angelai. Tris kartus angelas pasirodo šv. Juozapui (Mt 1, 20; 2,13 ir 19). Du kartus angelas paminimas Jėzaus gundymo istorijoje, pirma velnio žodžiais: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta. Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“ (Mt 4, 6); ir, antra, gundymo pabaigoje, pergalingai atrėmus velnio puo­limą: „Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo“. Triskart angelai paminėti Jėzaus palyginimuose; dukart palyginime apie piktžoles: „Jas (piktžoles) pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabai­ga, o pjovėjai – angelai“ (Mt 13, 39). Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus…. (Mt 13, 41); vienąkart palyginime apie žvejo tinklą: „Išeis angelai, išrankios blo­guosius iš gerųjų…“ (Mt 13, 49). Triskart angelai paminimi kalbant apie Jėzaus Teisėjo sugrįžimą: „Žmogaus Sūnus ateis Tėvo garbėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus“ (Mt 16, 27), Jėzaus sugrįžimo į pasaulio teismo dieną: „Jis pasiųs savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito“ (Mt 24, 31). „Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino: nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas“ (Mt 24, 36). Pasaulio Teisėjo nuosprendyje, kurį Jis paskelbs stovin­tiems kairėje, minimas „velnias ir jo angelai, kuriems prirengta amžinoji ugnis“(Mt 25, 41).

Vienąkart Jėzaus kalboje apie papiktinimus nurodomi angelai: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10). Vieną kartą Jėzus pamini angelus savo suėmimo Alyvų sode metu: „Bet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal į jo vietą, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, žus nuo kalavijo. Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą, ir jis bematant neatsiųstų man daugiau kaip dvylika legionų angelų?“ (Mt 26, 52–53).

Mylimiausias Jėzaus mokinys Jonas (+ apie 100 m.) savo evangelijoje mums nedaug tepraneša apie angelus; tiesą sakant, užsimena tik trijose vietose, būtent: Jn 1, 51; Jn 12, 29 ir Jn 20, 12. Pirmiausia (Jn 1, 51) Jonas pamini Jėzaus žodžius po Natanaelio pašaukimo. Jis prisimena patriarcho Jokūbo viziją apie laiptais užli­pančius ir nusileidžiančius angelus, sakydamas: „Jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“ (Jn 12, 29). Antroje vietoje Jonas aprašo žmonių reakciją į balsą iš dangaus, kuris pasigirdo Jėzui, išgyvenančiam sukrėtimą dėl besiartinančios lemtingos valan­dos, bet nebuvo teisingai suprastas: „Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie žmonės tvirtino: „Angelas jam kalbėjo. Jėzus atsakė: Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šis pasaulis. Netrukus šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan“(Jn 12, 29–31).

Vėliau Jonas pasakoja viziją, kurioje jis išvydo „sosto ir ketu­rių būtybių bei vyresniųjų viduryje Avinėlį. Jis atrodė tarytum užmuštas ir turėjo septynis ragus ir septynias akis, kurios yra Dievo dvasios, siųstos į visą žemę“ (Apr 5, 6). Ar kalbant apie šias septynias „dvasias, siųstas į visą žemę“, turimi omenyje septyni arkangelai, būtent tie trys, kurie minimi Šventajame Rašte – Mykolas, Gabrielius ir Rafaelis, – ir anie keturi, apie kuriuos kalbama nekanoninėje „Henocho knygoje“ (20, 1; 49, 9): Urielis, Raguelis, Sarielis ir Remielis? Tikrai sunku pasakyti. Jonas mato šiuos septynis angelus kaip užmušto Avinė­lio akis. Keturias gyvas būtybes, kurias Jonas regi tviskančioje jūroje ir apie kurias kalbėjo jau pranašas Ezekielis, Patmo regėtojas pavaizdavo su šešiais sparnais. Taip pranašas Izaijas matė serafinus. Kaip ir Ezekielio regėti ratai, šių po šešis sparnus turinčių gyvų būtybių viduje ir išorėje pilna akių. Tos keturios būtybės, kurios susieja visus Senojo Testamento pranašų regėtų angelų aplink Dievo sostą būdingus požymius, sudaro mistinį Dievo dvarą, jos šv. Jono vizijoje „be perstojo, dieną ir naktį… šaukė: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!“ (Apr 4, 8). Dievą šlovinančių dvasių pasaulio veiksmo arena Jonui yra jau ne Saliamono šventykla Jeruzalės mieste kaip Ezekieliui, bet begaliniu spindesiu tviskanti Dievo sosto salė dangiškoje Jeruzalėje. Giriamoji giesmė suskamba jau nebe laiko plotmėje, o beribės amžinybės pilnat­vėje. Taip šv. Jono vizijoje angelų esybė aplink Dievą patiria didžiausią tobuly­bę, kuri nebuvo apreikšta Senojo Įstatymo regėtojui: garbės kerubinų suvienytas angelų pasaulis, nesaistomas erdvės, „teikė Sėdinčiajam soste šlo­vę, pagarbą ir dėką“ (Apr 4, 9). Jie garbina Jį, nes Jis turi visą šlovės ir šventumo pilnatvę, jie šlovina Jį, nes ši šlovė sutvėrimui buvo apreikšta Kristuje, ir jie dėkoja Jam, nes Jis leidžia prisidėti prie tos šlovės savo tvariniams, angelams ir žmonėms. Angelus visada vaizduoja kaip pagarbą įkpepiančias dvasias. 8

Tolesnėje vizijoje Jonas pamatė gerųjų ir maištingųjų angelų nesutarimą: „Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai“ (Apr 12, 7–9).

Kaip angelai susiję su Kristumi, Paulius parodo, užsimindamas, kad kada nors jie ateis su Kristumi per antrąjį Jo atėjimą, kai iš dangaus liepsnojančioje ugnyje apsireikš Viešpats Jėzus su savo galybės angelais. Jis nubaus tuos, kurie nepripažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai. „Jiems teks kentėti amžiną pragaištį, atstumtiems nuo Viešpaties vei­do ir nuo jo šlovingos galybės tą dieną, kada jis ateis, kad būtų garbinamas“ (2 Tes 1, 7).

Apaštalas Judas Tadas, laikomas Judo laiško autoriumi, taip pat mini angelus savo laiške. Šeštoje eilutėje apaštalas Judas rašo, kad tuos angelus, kurie neišsaugo­jo savo prakilnumo, bet paliko savo buveinę, jis (Viešpats) saugo sukaustytus amžinais pančiais tamsybėje didžiosios dienos teismui. Čia mums aiškiai pasa­koma, kad Dievas apdovanojo angelus didžiu prakilnumu; jie viešpatauja ir yra dangaus kunigaikščiai. Bet dalis jų paliko savo buveines dangaus valdose. Kodėl? Judas mano, jog šių, „nupuolusių, angelų kaltė yra žinoma“ (Jud 7, 3). Iš jo paaiškinimų galima suprasti, kad angelų nuopuoliui pavaizduoti jis pasinau­dojo turininga, tačiau neįeinančia į Šventąjį Raštą Henocho knyga 6 sk. Mig­lotas Senojo Testamento vietas (Pr 6, 2) Judo laiško autorius skaitė, naudodama­sis paaiškinimu, kuriuo mėginama išsklaidyti tamsą. Pradžios knygoje pasakojama: „Dievo sūnūs“, žiūrėdami į jas (žmonių dukteris), matė, kokios jos buvo gražios, ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios jiems patiko“. Henocho knyga ir kiti tuome­tiniai raštai aiškina „Dievo sūnumis“ buvus angelus, kurie, palikę dangų, susidėjo su žemės moterimis ir su jomis susilaukė milžinų. Pasak šio aiškinimo, puolę angelai nubausti už šį nusižengimą – jie laikomi žemės tamsybėse iki Paskutinio teismo dienos. Jo metu jie sužinos savo galutinę bausmę, kuri bus įvykdyta neišmatuojamoje ugnies jūroje. Kaip rašoma Judo laiške, nupuolę an­gelai taip pat nubausti laikinai, tiktai Paskutinio teismo dieną jie bus galutinai nubausti. Šitoks Pr 6, 2–4 aiškinimas yra laiko nulemtas bandymas paaiškinti. Judas nepateikia galutinio mįslės, kurią slepia ši vieta, įminimo. Esama Šventojo Rašto aiškinimų, kurie susiję su epocha ir negali būti laikomi at­skleidusiais paslaptis. Visų pirma svarbu atkreipti dėmesį į įspėjimą, kurį duoda šis pavyzdys: Dievas apdovanojo angelus valdoviška didybe. Ar šis apdova­nojimas neatšaukiamas? Angelai taip pat turėjo pateisinti viltis. „Neištikimi ange­lai apleido savo buveines, dangų, atsimetė nuo Dievo ir todėl buvo pasmerkti pražūčiai“9.

9-oje Judo laiško eilutėje sakoma, kad kai arkangelas Mykolas, besiginčyda­mas su velniu, varžėsi dėl Mozės kūno, jis neišdrįso mesti piktžodiško pa­smerkimo, bet pasakė: „Tesudraudžia tave Viešpats!“ Gnostikai klaidintojai, prieš kuriuos pasisakė Judas, išdrįso piktžodžiauti „šlovintiesiems“. Arkangelas My­kolas, kurio vardas reiškia „Kas kaip Dievas?“, nė karto neišdrįso sviesti velniui prakeikiančio pasmerkimo, nes jis regėjo angelo prigimties didybę bei puiku­mą, kuriuos dar buvo išsaugojęs nupuolęs arkangelas. Angelai pranoksta mus, žmones, didybe ir puikumu, bet jie yra pilni pagarbos Dievo tvariniams. Pasakojimas, apie kurį čia užsiminė Judas, yra žydų legenda, tikriausiai kilusi iš veikalo „Mozės paėmimas į dangų“ ir paaiškina 5-osios Mozės knygos (Deuteronomium 34, 6) žodžius: „Jahvė palaidojo Mozę“. Šio didžio vyro palaidojimas priskirtas ne Dievui, o angelams. Paskui legendoje ši žinia pagražinta: Mykolas ir velnias susiginčijo dėl Mozės kūno. Judas griebėsi Biblijos aiškini­mo, paplitusio tarp tų, kuriems jis rašė savo laišką. Jis ne tik studijavo Apreiški­mo šaltinius, bet ir pasinaudojo liaudies mėgstama ir jai lengvai suprantama literatūra. Kertiniai akmenys, kuriuos šventieji rašytojai panaudojo savo dar­bams, yra įvairios kilmės, tad įtrauktas ir ne vienas šiandien mums svetimas dalykas… Svarbu suprasti esmę ir tikslą, o tam reikia pasitelkti ir liaudies legendas. Mūsų konkrečiu atveju reikėtų atkreipti dėmesį, kad „arkangelas Mykolas nė karto neišdrįso atstumtam šėtonui mesti piktžodiško pasmerki­mo. Tesprendžia ir teteisia Dievas. Juo labiau apie tai turėtume susimąstyti mes, žmonės“10

Šv. arkangelas Mykolas Bažnyčios tėvų raštuose

Ankstyvosios krikščionybės rašytojas Garbingasis Hermas (+ po 150 m.) , priskiriamas prie vadina­mųjų „Apaštališkųjų tėvų“, anot Muratoriaus kanoniškojo sąrašo, buvo šventojo popiežiaus Pijaus I brolis. Jis savo nepaprastame veikale „Pastor Hermae“ („Hermo ganytojas“) ( Šiam veikalui kitados buvo teikiama tokia didelė reikšmė, jog šv. Irenėjas, Tertulijonas ir Origenas netgi priskyrė jį prie Šventojo Rašto Naujojo Testamento11) daug kalba apie šventuosius angelus.

Po Įsakymų (mandatum) dešimtyje palyginimų (similitudines), kuriuos reikia teisingai paaiškinti ir suprasti, sakoma: „Dievo tarnas, kurio širdyje yra Vieš­pats, prašo Jį supratimo ir gauna jį, tad gali išsiaiškinti kiekvieną palyginimą ir suprasti visus Viešpaties žodžius, ištartus palyginimais“ (Similitudo V, cap. 4). Po to aiškinamas palyginimas apie vynuogyną. Beje, čia rašoma: „Aptvarai (vynuogyno) yra Viešpaties angelai, kurie valdo jo tautą… Dievo Sūnaus drau­gai ir patarėjai yra pirmiausia sutverti šventieji angelai“ (Similitudo V, cap. 5).

Aštuntame palyginime apie gluosnį dar kalbama apie „didį ir puikų angelą Mykolą, kuris turi valdžią šiai tautai ir ją valdo, nes jis yra tas, kuris savo įstaty­mą įskiepija tikinčiųjų širdyse irstebi, kaip jo laikosi tie, kuriems jis jį davė” (Similitudo VIII, cap. 3).

Krikščionių filosofas Apologetas Atenagoras (+ po 177 m.) iš Atėnų, apie kurio gyvenimą beveik nieko neži­noma, 177 m. po Kr. parašė „Prašymą dėl krikščionių“, kurį nusiuntė impera­toriui Markui Aurelijui ir jo sūnui Komodui, norėdamas atremti sunkius mo­ralinius priekaištus, kuriuos paprastai išsakydavo krikščionims.

Čia ankstyvosios krikščionybės apologetas prabyla ir apie angelus: „Angelus Dievas sutvėrė rūpindamasis savo sutverta tvarka, kad Dievui apskritai besirūpinant visuma ir didžiuma, kiekviena dalimi rū­pintųsi čia pasiųsti angelai. Bet kaip tarp žmonių, kurių dorybė ir nedorumas kyla iš laisvos valios apsisprendimo, vieni uoliai vykdo Jūsų imperatoriško­sios didenybės jiems patikėtas pareigas, o kiti yra nepatikimi, taip yra ir tarp angelų. Vieni laikėsi to, kam Dievas juos sutvėrė ir paskyrė, o kiti ėmė didžiuotis savo prigimtimi ir valdžia… Nūnai šie angelai, kurie buvo išmesti iš dangaus ir nuo šiol gyvena ore ir žemėje, nes daugiau nebegali pakilti į dangų… yra po pasaulį klaidžiojantys demonai“ („Prašymas dėl krikščionių“ 24, 3).

Šv. Grigaliaus Nazianziečio nuomone, angelai yra labai arti tobulo nekaltu­mo; Bažnyčios mokytojas netgi išdrįsta ginti nuomonę, kad nenusidėjimas, ku­riuo išsiskiria pirminė nedaloma prigimtis, būdingas ir angelų prigimčiai. Bet jis tuoj vėl tai apriboja

pastebėdamas, jog „angelų prigimtis esanti tik arčiausiai nenusidėjimo, būtent dėl jų patiriamo Dievo artumo“12. Grigalius Nazianzietis jau­čiasi turįs pasakyti, kad „angelai yra nejudrūs blogiui ir juda tik gėrio link, nes, būdami arti Dievo, jie atspindi Dievo pirmąją šviesą“13. Tačiau ir čia jis apsiriboja pastaba, kad dėl savo nepaprastos šviesos „šviesos skleidėju“ Liuci­feriu pramintas angelas verčia spėti ir taip pat pareikšti, kad jie vis dėlto nėra visiškai nejudrūs blogiui, o tik sunkiai ten link juda, nes per savo atsimetimą jis tapo tamsa ir taip vadinamas dabar, kaip ir jam pavaldžios galybės, kurios, pabėgusios nuo gėrio, tapo blogio skleidėjais ir mums skleidžia blogį.

Galiausiai dar reikia paminėti, kad šv. Augustinas taip pat išsamiai aiški­nosi angelų nusidėjimą. Jis įsitikinęs, jog Liuciferį ir jo šalininkus pražudžiusi puikybė. Didžiausia laimė yra turėti Dievą ir Juo gėrėtis. Angelai galėjo patir­ti šį gėrį, paklusniai mylėdami Dievą; o Liuciferis su savo šalininkais norėjo būti laimingi savo jėgomis, „be Dievo; jie nusigręžė nuo aukščiausio Gėrio, todėl neteko laimės, kurią rado gerieji angelai, turėdami Dievą ir Juo gėrėdamie­si“14. Svarstydamas klausimą, kada atsimetė Liuciferis su savo šalininkais, Augustinas, laikui bėgant, priėjo išvadą, kad angelai nusidėti turėjo ne kartu su jų sutvėrimu, bet po tam tikro laiko. Savo veikale apie „Dievo valstybę“ (XI 15) Augustinas susistemino visas Šventojo Rašto vietas, kurios suteikė galimybę angelų sutvėrimą ir jų nuopuolį laiko atžvilgiu atskirti vieną nuo kito.

Augustinas buvo tvirtai įsitikinęs nupuolusių angelų pykčiu mums, žmo­nėms, ir aiškino, kad jie stengiasi mums pakenkti tiek viešai, tiek ir paslapčia. Visų pirma jie nori pražudyti žmonių sielas ir paimti savo valdžion. Tačiau demonai kiekviena proga stengiasi pakenkti žmonėms ir žemiškajame gyvenime. Augustinas taip pat visiškai neatmeta galimybės, jog „kiekviena žmogų ištinkan­ti blogybė yra ypatingoje tam tikro demono valdžioje“15. Jis taip pat buvo tvirtai įsitikinęs, kad „apsėdimo atvejų būta ne tik Kristaus, bet dar ir jo laikais; apie vieną šitokį atvejį jis išsamiai praneša Dievo valstybėje“16. Tačiau Hipo vysku­pas apsėdimo nelaikė moralinės paleistuvystės požymiu ir nemanė, kad tai – kelias į paleistuvystę; jo nuomone, kartais netgi nekalti, „pakrikštyti vaikai būna kankinami demonų“17. Kartais Dievas suteikia piktosioms dvasioms šitokią galybę, norėda­mas parodyti žmonėms visą žemiškojo gyvenimo vargą ir pažadinti dan­giškosios laimės ilgesį. Tai pasiekti mums padeda gerieji angelai, kuriems, jau „esantiems Jo nuosavybe, yra atlyginta už ištikimybę, atsimetus blogiesiems angelams“18

Dievo sumanymu pirmasis angelas būtų išaukštintas ir, apdova­notas nuostabiomis malonėmis, tapęs elementų viešpačiu su sąlyga, kad, laisvai tarnaudamas, nusilenks Dievui. Meilės aktu jis turėjo atsilyginti už Dievo jam parodytą meilę, juk jis buvo sukurtas manant, kad, „džiugia meile mylėdamas savo Sutvėrėją, Jo bijos ir bijodamas mylės“19. Bet šėtonas nenorėjo. Jam nepatiko paklusnumas Dievui; šis Leviatanas šnairavo į tą stačią aukštumą, kur Die­vas viešpatauja viskam, nebūdamas niekam pavaldus; jis geidė teisės į iškreiptą laisvę, kurią įgijęs jis būtų aukščiau visų ir nepavaldus niekam, net ir Dievui. Jis tarė: „Užlipsiu ant aukščiausių debesų, -prilygsiu Aukščiausiajam!“ (Iz 14, 14). Tai buvo „negirdėta puikybė“20, kuri vertė jį pasikėsinti į vien Dievui priderančią šlovę. Per savo nuodėmę jis pražudė ne tik save, bet kartu ir daugybę kitų ištikimų angelų.Tų, kurie nuoširdžiai mylėjo Dievą, buvo nuolankūs, nepa­veikė agituojantis šėtono gundymas puikybe. Dėl to visagalis Dievas, atskir­damas angelus pagal jų nuopelnus, vieniems leido pasilikti amžinojoje šviesoje, o „atsimetėlius iš jų būties aukštumų nubloškė į amžinąjį prakeiksmą“21.

Ištikimi angelai tiesiog regi Dievą tokį didingą, koks Jis yra. Popiežius Grigalius Didysis išsamiai nagrinėja angelų, žvelgiančių į Dievą, pažinimo akto ypatybes. Jis taip pat išsamiai aptaria angelų santykį su Kristumi, kuris vieš­patauja jiems kaip Dievas, bet yra gimęs, kentėjęs ir miręs kaip žemesnis už juos žmogus, tačiau vėliau, įžengdamas į dangų, iškėlė aukščiau visų angelų ir savo žmogišką prigimtį, o kartu ir tuos, kurių prigimtį buvo priėmęs ir dabar amžinai turės, pastatydamas šalia angelų kaip draugus prie draugų, dangaus piliečius prie piliečių, turėjusius užimti vietas tų, kurie neteko savosios dangaus piliety­bės. Spragos danguje bus visiškai užpildytos, kai Kristus, apsuptas pasiruošu­sių tarnauti angelų, pasirodys savo Didenybės soste teisti, ir angelai, kaip Tei­sėjo valios vykdytojai, jo pavedimu „atskirs nusidėjėlius nuo šventųjų ir dar trūkstamais dangaus piliečiais užpildys danguje atsiradusias spragas“22.

Remdamasis Dionizu Areopagita, šventasis popiežius Grigalius Didysis pir­masis iš Vakarų Bažnyčios tėvų, vadovaudamasis Šventajame Rašte paminėtais vardais, padalija angelų pasaulį į devynis chorus. Grigalius Didysis rodo jų veiklos pobūdį. Taigi Mykolas reiškia „Kas kaip Dievas?“ Gabrielius – „Dievo jėga“, o Rafaelės – „Išgydymas per Dievą“. Taigi kai tik atsiskleidžia kokia nors nepaprasta jėga, pranešama, jog išsiunčiamas Mykolas, ir jau iš jo įsikišimo ir vardo galima suprasti, kad niekas negali padaryti to, ką įstengia vien Dievas. Todėl apie tą seną priešą, kuris, savo išdidumu norėdamas prilygti Dievui, tarė: „Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą virš dangaus žvaigždžių, prilygsiu Aukščiausiajam, jam paliksiu jo jėgą, kad pasaulio pabaigoje per Paskutinį teismą būtų sunaikintas, taip pat sakoma, kad jis kovos su arkangelu Mykolu. Jonasrašo: „Užvirė kova su Arkangelu Mykolu“23.

Šv. arkangelas Mykolas šventųjų gyvenime

Antrojoje IX ar X amžių pusėje aprašytame šventojo Siponto vyskupo Laurencijaus (+565 m. vasario 7 d.), kurį popiežius Gelazijus (492–496) konsekravo vyskupu, „Gyveni­me“ pranešama, kad jo valdymo laikotarpiu „Gargano kalnuose, Apulijos rytinėje pakrantėje, Pietų Italijoje, pasirodęs arkangelas Mykolas“24.

Jau nuo seno Gargano kalnai puikavosi angelams pašvęsta šventove; Gargano kalnų papėdėje įsikūrusio „Siponto miestelio gyventojai karš­tai garbino šventąjį Mykolą. Taigi vieną kartą, kaip pasakoja padavimas“25, bulius iš turtingo miestelėno, vardu Garganus, bandos per aukštai užkopęs pasiklydo klaidžiame uolyne. Jo savininkas nusekė paskui vertingą gyvulį, o radęs jį ir supratęs, kad jo nebeįmanoma išgelbėti iš tos beviltiškos padėties, kurioje jis atsidūrė per aukštai užkopęs, sviedė savo ietį, norėdamas jį užmušti. Tačiau ginklas lėkdamas atšoko atgal ir pervėrė vyrą. Suprantama, šis atsitikimas sukė­lė neapsakomą gyventojų susidomėjimą. Taigi vyskupas Laurencijus meldė Dievą apšviesti mįslingą įvykį. Naktį jam pasirodė arkangelas Mykolas ir pranešė, kad jo įsakymu ginklas atsigręžęs prieš jo savininką. „Nes aš esu arkangelas Myko­las, nuolatos stovintis Viešpaties akivaizdoje. Sis Dievo teismas turėjo įrodyti, kad aš apsigyvensiu toje žemės vietoje; aš noriu ją išlaikyti tyrą. Kad ir kas joje beatsitiktų, bus mano priežiūroje ir globoje.“ Netrukus po to Siponto miestą – kaip toliau pasakojama šv. Laurencijaus „Gyvenime“ – apgulė neapoliečiai. Garga­no kalnų papėdėje užvirė mūšis. Staiga Monte Gargano viršūnė apsitraukė tam­siais debesimis, saulės šviesa visiškai užtemo, nuo smarkaus žemės drebėjimo svyravo ir siūbavo uolos, ir akinančioje be paliovos tvyksinčių žaibų šviesoje ant kalno viršūnės pasirodė spindinti puikaus angelo figūra. Neapoliečiai apsi­gręžė bėgti. Šeši šimtai jų, nutrenkti žaibų ir neatpažįstamai apdegę, nuklojo mūšio lauką. Siponto miestelėnai, kitą dieną po mūšio padėkos procesijoje užko­pę į kalną ir pasiekę apsireiškimo vietą, rado uolienoje giliai įspaustą didžiuli kojos pėdsaką. Netoliese milžiniški uolos gabalai buvo sumesti taip, kad atrodė tarsi tikra uolinė katedra.

Kitą kartą pasirodęs arkangelas Mykolas įsakė vyskupui Laurencijui šioje jo paties pašventintoje vietoje įrengti nuolatinę garbinimo buveinę. Taip ant Monte Gargano atsirado šventovė šv. arkangelui Mykolui.

Šventasis arkangelas Siponto vyskupui Laurencijui pasirodęs dar trečią kar­tą, kai tas su dviem kitais vyskupais ruošėsi iškilmingai pašventinti šventovę. „Tada arkangelas Mykolas jam paskelbęs, kad šventovė jau esanti pašventinta. Tokia legenda, kuri pasakojama Įvairiose viduramžių martirologijose. Tai atsitiko 492-494 metais“26.

„Šv. Laurencijaus Sipontiečio gyvenime“ dar pranešama, kad jis turėjęs pra­našavimo dovaną ir numatęs karo įvykius. Jis gyvenęs usque ad tempora Jus­tini (+527) et Justiniani (+565), dar susitikęs su karaliumi Totila (+552) ir pasiekęs, jog Sipontas taip ir likęs nesugriautas.

663 m. gegužės 8 d. langobardai, VI amžiuje įkūrę Benevento hercogystę, „nugalėjo įsibrovėlius saracėnus. Ši pergalė priskiriama šventojo Arkangelo Mykolo užtarimui“27. Galbūt todėl arkangelo pasirodymo šventė, kuri iki liturginio kalendoriaus reformos 1969 m. lotyniškoje liturgijoje buvo minima gegužės 8 d., ir buvo pasirinkta šią dieną. II brevijoriaus skaitinių noktiurne per šią ankstesnę šventojo arkangelo Mykolo pasirodymo Duplex-majus (laipsnio) šventę buvo sakoma: „Šventasis Raštas mums garantuoja ir Tėvų tradicija patvirtina, kad šventasis arkangelas Mykolas ne kartą yra pasirodęs žmonėms“. Todėl daugely­je vietų minimi šitokie pasirodymai. Kitados žydų sinagoga, dabar Dievo Bažnyčia garbina jį kaip savo gynėją ir globėją. Valdant popiežiui Gelazijui I, Apulijoje, Gargano kalno viršūnėje, kurio papėdėje yra Manfredonija, įvyko nuostabus arkangelo Mykolo apsireiškimas. Atsitiko taip, kad vieno piemens bulius Gargane nuklydo nuo kaimenės; po ilgų ieškojimų jį rado įstrigusį olos angoje. Tuomet vienas paėmė ir paleido į gyvulį strėlę, norėdamas jį užmušti, tačiau strėlė atšoko ir pataikė į šaulį. Tada visus ten buvusius, o pamažu ir kitus pagavo didelė baimė, ir niekas daugiau nesiartino prie olos. Tuomet žmonės krei­pėsi į savo vyskupą; tas atsakė, jog reikia prašyti Dievo, kad paaiškintų šį reikalą, ir liepė tris dienas pasninkauti bei melstis. Po trijų dienų arkangelas Mykolas apreiškė vyskupui, jog ši vieta jo globojama; šitaip jis davęs ženklą, kad ten jo ir visų angelų atminimui turi būti pastatyta šventovė. Tad vyskupas su žmonėmis tučtuojau patraukė prie olos. Pamatę, kad ji labai panaši i Dievo namus, pasirinko ją šventove. Vėliau ta šventovė pagarsėjo daugybe stebuklų.

Apibendrinant dar reikia paminėti, jog 1656 metais šventasis arkangelas My­kolas pasirodė tuometiniam Siponto vyskupui ir pažadėjo, kad visi tikintieji, kurie turės akmenėlį iš Monte Gargano šventovės kriptos, bus apsaugoti nuo maro. Šitokių akmenėlių anuomet sau paprašė ir popiežius Aleksandras VII. „Apie šį išgelbėjimą nuo maro skelbia 1658 metais prie įėjimo į šventovę pritvirtinta marmurinė plokštė“28. Dar ir šiandien arkangelą Mykolą Monte Gargano la­bai garbina iš viso pasaulio ten plūstantys gausūs piligrimų būriai.

Avranches (Vakarų Prancūzija) vyskupą šv. Autbertą (+725 m. rugsėjo 10 d.), kuris (704–725) metais valdė šią dieceziją, reikia paminėti tarp šventųjų, labai artimai bendravusių su angelais, nes jis „laikomas kelionių į didžiąją arkangelo Mykolo šventovę „Mont-Saint-Michel“ Normandijoje iniciatoriumi29.

Ant siauros granito uolos priešais normanų pakrantę, kuri dėl savo pana­šumo į karstą buvo praminta mons tumbae („katafalko kalnas“), šv.Autbertui pasirodęs arkangelas Mykolas.

Antro noktiurno skaitiniuose per Šventojo Mykolo jūros pavojuose šven­tę (spalio 16 d.), kuri buvo minima Coutances ir Avranches diecezijose, sako­ma: „Ketvirtajame amžiuje nuo Coutances ir Avranches iki Dol ir AJeth driekė­si plati, apaugusi tankiais miškais lyguma, kurią nuo jūros bangų mūšos sau­gojo Sessiacum kalnai. Kai Armorios ir Neustrijos pakrantėse nušvito krikš­čioniškojo tikėjimo šviesa, daug pamaldžių vyrų, kurių ne vienas dabar priski­riamas prie šventųjų, ieškojo tos nuošalios vietovės, kad niekieno netrukdomi galėtų atsidėti Dievo tarnybai ir dangiškiems apmąstymams. Tokios daugy­bės šventų vyrų pašventinta vieta vėliau dar labiau išgarsėjo ten pasirodžius arkangelui Mykolui. Tai atsitiko Childeberto III laikais. Tada šis šventasis arkangelas sapne pasirodė Avranches vyskupui Autbertui (709 metais) ir pa­ragino ant Tombes kalno pastatyti bažnyčią ir patikėti ją jo globai. Šventasis Mykolas tris kartus įspėjo dvejojantį vyskupą, kol šis pagaliau ėmėsi darbo. Jis liepė pastatyti apvalios Kristaus kapo bažnyčios formos šventovę, pana­šią į Monte Gargano. Spalio 16 d., kai naujoji bažnyčia buvo gausiai aprūpinta relikvijomis, kurias vyskupas Autbertas gavo iš Monte Gargano, ją iškilmingai pašventino. Nuo to laiko ši diena minima ne tik daugelyje Prancūzijos bažny­čių, bet ir Anglijoje. Taip šis šventas kalnas buvo patikėtas ypatingai švento­jo Mykolo globai (kaip „Mont-Saint-Michel“) ir paskirtas Dievui. Nuo to laiko, kai vandenynas pasiglemžė tuos toli nusidriekusius miškus ir du kartus per dieną į šį šventą kalną atsimuša bangų mūša, jį taip pat vadina Šv.Mykolas jūros pavojuje. Šventasis vyskupas Autbertas ten pat įsteigė vienuolyną su dvylika klierikų, kad nuolat būtų garbinamas šventasis Mykolas. Vėliau Nor­mandijos hercogas Ričardas I (1189–1199) jų vieton pakvietė Šv.Benedikto ordino vienuolius. „Dėl gausybės ten įvykusių stebuklų daugybė maldininkų iš visos Europos, ypač daug Prancūzijos ir Anglijos karalių bei kunigaikščių, keliavo į Šv.Mykolo kalną“30.

Kol Vakarai buvo iš esmės krikščioniški, Šventojo arkangelo Mykolo kal­nas tolimuosiuose Europos vakaruose,ir Šventojo Arkangelo Myko­lo kalnas tolimuosiuose Europos pietuose (Monte Gargano) buvo laikomas neregimojo pasaulio, su kuriuo krikščionybė jautėsi gyvai susijusi ir kurio isto­riškai galingą tikrovę ji su tikėjimu patvirtino, garbinimo ženklu. „Iš čia pamaldus šventųjų angelų, pirmiausia Arkangelo Mykolo, garbinimas vis gaudavo stiprių impulsų.“31

Šv. Hrabanas Mauras (+856) minimas Vokietijoje kaip mokytojas, kuriam širdis liepė garbinti šv. angelus ir tikėti jais. Abu Šv. Hrabano Mauro himnai yra iškalbingi ir gražūs.

Rytmetinės maldos (Laudes) himnas „Tibi, Christe, splendor Patris“, laisvai išverstas, skamba taip: „Kristau, Tėvo spindesy, kuris mums duodi jėgų ir gyvenimą, Tau giedame širdimi ir lūpomis angelų akivaizdoje, prie jų šlovinimo ir giesmių mes prisidedame džiaugsmingai.

Iš Tavo dangaus didžio būrio pirmiausia garbiname ir šloviname šventąjį kunigaikštį Mykolą, kuris veda angelus į kovą ir kurio kalavijas kitados nugalėjo šėtoną“.

Kristau Karaliau, maloningai siųsk šį karžygį mus apginti, tegul jo galybė mus saugo, kol išauš Tavo didžioji diena, kad budėdami lauktume Tavęs, kai Tu ateisi su angelais.

Mišparų himnas „Christe sanctorum decus angelorum“ išverstas skamba taip:

„Kristau, šventųjų angelų džiaugsme,žmonių giminės vadove ir pradininke, per savo gerumą leisk mums pakilti į amžinąją dangaus karalystę.

Mes prašome, atsiųsk čionai taikos angelą Mykolą, kad jis atėjęs mums atneštų išganymą ir palaimą!

Tegul galingasis pasiuntinys Gabrielius išvaro senąjį priešą, tegul dažnai ateina iš aukštybių į šią šventovę aplankyti mūsų!

Atsiųsk mums iš dangaus gydantį angelą Rapolą, kad jis išgydytų visus ligonius ir mūsų žingsnius nukreiptų į gera!

Ir kartu prie mūsų šono visada testovi Dievo Gimdytoja Marija ir angelų chorai su visais palaimintųjų būriais!

Tesuteikia tai mums Dievas Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia, kurio šlovė aidi visame pasaulyje. Amen“32

Tarp autentiškų šv. Hrabano Mauro pamokslų turime dvi iškilmingas kalbas, arba homilijas, apie arkangelą Mykolą, iš kurių viena (31 homilija) buvo skirta rugsėjo 29-osios šventei, o kita (32 homilija) – arkangelo Mykolo pasiro­dymo Gargano kalnuose gegužės 8 d. dienai.

Pirmiausia trumpai kalbama apie angelų mokslą, nurodant devynis angelų chorus ir „paaiškinant Arkangelų Mykolo, Gabrieliaus bei Rapolo vardus, kartu apgalvotai išvardijant jų savybes“33, antroje kalboje šv. Hrabanas Mauras tik išsa­miai „pavaizduoja Mykolo šventės Gargano kalnuose atsiradimo istoriją ir įdo­miai aprašo šią šventovę“34.

 

Išvados

Baigę šią temą galime teigti, kad Šv.arkangelo Mykolo vaidmuo yra svarbus krikščioniškame gyvenime . Jis – Dievo Garbės saugotojas ir gynėjas. Apokaliptinio angelo įvaizdis pasku­tinėje Šventojo Rašto knygoje, kaip ir visose ST ir NT knygose, vienodas: angelai niekuo­met nesumenkinami iki „angeliukų“; priešingai, jie visada vaizduojami kaip kunigaikštiški Dievo sosto asistentai, nepaprastų Dievo išganymo sprendimų šauk­liai ir pasaulio teismo vykdytojai, bet niekuomet kaip „saldūs angeliukai, kurie tinka tik Kalėdų senelio palydai.“ Šventojo Rašto knygose angelai visada vaiz­duojami kaip pagarbą įkvepiančios dvasios.

Dėmesio verta šv. Hrabano Mauro pastaba, kad be devynių angelų chorų mes, žmonės, sudarome dešimtąjį chorą, nes, kaip ir angelai, turime tą patį uždavinį – būtent paklusniai tarnauti Dievui ir su dėkingumu Jį mylėti. Šia Dievo meile mus galėtų uždegti šventieji angelai. „Mylėkime, – sako šventasis, užbaigdamas savo pirmąją kalbą apie Mykolą, – vienas kitą, mylėkime tas dangiškosios tėvy­nės dvasias ir, kiek leidžia jėgos, stenkimės, kad mūsų moralinis elgesys panašė­tų į jų dangišką gyvenimo būdą! Bet pirmiausia ir labiau už viską mylėkime mūsų visų bendrą Pradžią ir maldaukime gerąjį Dievą, kad mes, kurie kartu su šventai­siais angelais esame pašaukti tam pačiam nuostabiam galutiniam tikslui, jų užtarimu patektume į jų bendriją!“

Comments are closed.