Mykolas Giedraitis, nuo seno liaudies laikomas palaimintuoju (1425–1485)
pal. Mykolas Giedraitis
Mykolas Giedraitis nuo mažens būdamas šlubas ir mažo ūgio, šalindamasis „pasaulio tuštybių”, Bistricoje stojo į reguliarus Atgailos (de poenitentia) kanauninkus. Baigęs studijas Krokuvos universiteto menų ir filosofijos bakalauro laipsniu (1460), jis pasižymėjo labai pamaldžiu gyvenimu ir tapo užsidariusiu vienuoliu. Mirė po šv. Kazimiero mirties praėjus 14 mėnesių. Apie Giedraitį pirmas autentiškų žinių davė XVI a. pradžioje kronikininkas Miechovita. Nuo 1544 m. jis yra liaudies laikomas palaimintuoju. Daugiau skaitykite čia
Comments Off on Pal. Mykolo Giedraičio šventumo kelias
Birželis – tai mūsų Dangiškojo Tėvo Švč. Širdies mėnuo. Nuo seno šį mėnesį bažnyčiose vyksta birželinės pamaldos, kuriose giedama Švč. Jėzaus Širdies litanija, giesmės, skirtos pagarbinti Švč. Jėzaus Širdį.
Birželio 2 dieną, pirmą
mėnesio sekmadienį minima Tėvo diena.
Bažnyčioje nuo ankstyvo
ryto iki vakaro vyko Švč. Sakramento adoracija.
Votyvos bei sumos Šv. Mišiose buvo meldžiamasi už gyvus Tėvus. Po pamokslo,
klebonas L. Klimas palaimino Tėvus. Vakaro
Šv. Mišios buvo aukojamos už jau į amžinybę iškeliavusius Tėvus.
Po votyvos Šv. Mišių tėvelių laukė muzikinė dovana. Parapijos vaikų chorelis „Mykoliukai“ (vadovas Dailius Kavalevskis) dainavo, giedojo giesmes, deklamavo eiles. Urtė Bareikaitė atliko muzikinį kūrinį akordeonu. Paparčių vargonininkas Viktoras Zujus kartu su Dailiumi tėveliams turėjo staigmeną – armonika ir akordeonu pagriežė tėveliams ,,Jurginių‘‘ valsą. Koncertą vedė tikybos mokytoja Renata Blusevičienė.
Šie gražūs ir prasmingi giesmės žodžiai, kurie skambėjo gegužės 12 ir 19 dienomis Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje. Septyniasdešimt du vaikai ir du suaugę pirmą kartą susitiko su Jėzumi Šv. Komunijoje.
Šv. Mišias aukojo
Širvintų bažnyčios klebonas Leonas Klimas. Jis paragino tėvelius ir toliau
rūpintis savo vaikų dvasinio gyvenimo augimu, kad Pirmoji Komunija neliktų tik
gražus šventės prisiminimas, kad vaikų kelionė tikėjimo keliu nenutrūktų.
Šventinę dvasią Šv. Mišiose skleidė Širvintų bažnyčios vaikų chorelis ,,Mykoliukai“, kuriam vadovauja vargonininkas Dailius Kavalevskis.
Vaikus Atgailos ir Eucharistijos sakramentams paruošė katechetės Nomeda Drazdienė ir Renata Blusevičienė.
Comments Off on Pirmoji Komunija Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje
Gegužės 4 d., šeštadienį, ,,Mykoliukų‘‘ choro repeticija vyko kitaip nei įprastai.
Artėja mamos diena. Mokytoja Renata pasiūlė ,,Mykoliukams‘‘ kurti atvirukus mamytėms, močiutėms.
Kūrybiški ,,Mykoliukai‘‘, o ir dirbti visiems kartu
buvo smagu. Pasidžiaugę gražiais atvirukais išbėgom į kiemą pažaisti.
,,Kvadratas‘‘, ,,Bulvė‘‘ – smagumėlis pajudėti.
Praleistas laikas kartu neprailgo. Mamos dienai pasiruošta puikiai!
Comments Off on ,,Mykoliukai‘‘ ruošiasi mamos dienai
Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo parapijos vaikų chorelis ,,Mykoliukai‘‘ buvo pakviesti giedoti Šv.
Jurgio atlaiduose Žaslių bažnyčioje.
Prieš Sumos Šv.
Mišias chorelio vadovas vargonininkas
Dailius Kavalevskis surengė vargonų muzikos koncertą. Šventiškai nusiteikę
Mykoliukai giedojo Šv. Mišių metu.
Nuoširdžiai dėkojame už pakvietimą, bendradarbiavimą
ir dėmesį ,,Mykoliukams‘‘ Žaslių parapijos klebonui A. Ananiui, bažnyčios
vargonininkei Astai Šimonienei, Paparčių bažnyčios vargonininkui Viktorui Zujui.
Po atlaidų pasivaišinę šeimininkų skanėstais vykome
namo, o kadangi ši diena šventiška, tai ,,Mykoliukai‘‘ nutarė dar ir
papramogauti.
Visais ,,Mykoliukų‘‘ kelionės ūkiškais reikalais
rūpinosi chorelio vadovas Dailius Kavalevskis ir dorinio ugdymo mokytoja
Renatai Blusevičienė.
Ačiū tėveliams, kurie savo transportu vežė ,,Mykoliukus‘‘.
Visas šventines ir pramogų akimirkas galima pamatyti nuotraukose, kurios iškalbingesnės už žodžius.
Comments Off on ,,Mykoliukai“ Šv. Jurgio atlaiduose
Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys!
Kristus prisikėlė! Iš tiesų prisikėlė! Aleliuja!
Šie žodžiai giliausiai išreiškia mūsų džiaugsmą
Prisikėlusiu Jėzumi, kylantį iš meilės Jam. Išreiškia mūsų giliausią meilę
Jėzui, tiesiog mūsų įsimylėjimą į Jėzų. Šią meilės patirtį mes prisimename, ją
švenčiame, liudijame ir skelbiame kasmet Velykų švente. Ir to mums maža! Tą patį
išgyvename kiekvieną sekmadienį, nes sekmadienį švenčiame susitikimą su
Prisikėlusiu Jėzumi. Šis meilės ir prisirišimo džiaugsmas išreiškiamas
švenčiant Šventąsias Mišias, sakramentus. Į Dievo meilės gelmę ir Jėzaus
Prisikėlimo slėpinį mus veda Dievo žodis, Šventasis Raštas. Mūsų meilę Jėzui ir
Prisikėlimo džiaugsmą išreiškia krikščioniška malda, kryžiaus ženklas,
kiekvienas artimo meilės darbas. Meile Prisikėlusiajam įprasminama visa mūsų
egzistencija, gyvenimo prasmė ir tikslas. Galime tvirtai sakyti, jog visas
krikščionio gyvenimas yra tiesiog panardintas Jėzaus Prisikėlime. Meile Jėzui
pripildytas tikėjimas, tikėjimas Prisikėlusiuoju, galiausiai mus veda į
Amžinąjį Prisikėlimą, gyvenimą Dieve.
Evangelijos pasakojimas apie Jėzaus Prisikėlimą yra
labai gilus. Atsiremdamas į žmogišką supratimą ir patirtį, jis veda mus į Dievo
apsireiškimo gelmę ir padaro mus Jėzaus Prisikėlimo dalyviais. Trys šiandien
minimi Jėzų mylintys mokiniai kviečia mus drauge su jais išgyventi nepaprastą,
naujais žmonėmis padarantį susitikimą su Prisikėlusiu Jėzumi. Ar tai įmanoma
mums? Ar mes galime patirti tai, ką patyrė Jėzaus mokiniai? Ne tik galima ir ne
tik įmanoma. Tai būtina, nes norime būti tikri Jėzaus mokiniai, jo Prisikėlimo
liudytojai, tikri krikščionys. Norime prisikelti su Jėzumi amžinam gyvenimui
Dieve. Privalome patirti Jėzaus Prisikėlimą ir tai yra įmanoma! Antraip būtume
tik gandus girdėję apie Jėzų. Tik kažkokius religingus pasakojimus, kurių
neįmanoma nei apčiuopti, nei patikrinti. Jėzaus mokinių patirtis yra labai
svarbi ir reikalinga. Ką turime daryti?
Pirmiausia turime leistis į Evangelijos kelionę, į
pirmųjų Jėzaus mokinių patirtis Galilėjoje. Turime įdėmiai klausytis Jėzaus
žodžių, juos gerai girdėti ir svarstyti savo širdyje. Tai ką supratome, –
dalintis su kitais; girdėti, – ką kiti išgirdo ir suprato. Ypač kalno
palaiminimai mums atvers viso Jėzaus mokymo, Jo palyginimų, Jo žodžių gelmę:
sukurti mumyse naują žmogų pagal Dievo atvaizdą, būsimo Prisikėlimo dalyvį.
Turime matyti Jėzaus elgesį ir Jo darbus. Lavinti
gebėjimą ne tik matyti išorę, bet žvelgti giliau ir regėti bei suprasti tai, ką
atveria ir leidžia vidumi pamatyti tikėjimas. Atsiremiant į mūsų racionalų
protą (antraip būtų tik religiniai prietarai), Jėzaus žodžiai ir veiksmai mums
atvers kaip viską mato Dievas, kokią tikrąją vertę viskas turi, kokia tikroji
visa ko prasmė. Leis pažinti tiesą ir tiesa padarys mus laisvus.
Taip pat Jėzus mus kvies su Juo pasitraukti į nuošalią
vietą maldai, į labai svarbų susitikimą su Dangiškuoju Tėvu. Šių susitikimų
metu Jėzus giliausiai suvokė savo misijos svarbą ir piktojo galybę, patyrė
artimiausią vienybę su Tėvu, besąlygiškai pamilo mus, tamsybių galybės
pavergtus žmones. Šios giliausios patirtys Jėzų lydėjo iki agonijos Alyvų sode
ir mirties ant kryžiaus.
Šitų susitikimų metu mes tikra žodžio prasme
praregime, naujai išvystame Jėzų. Tai ne tik žmonėse visokias negalias gydantis
gerasis Mokytojas. Tai Tėvo mylimasis Sūnus! Sūnus, kuriuo labai gėrisi
Dangiškasis Tėvas! Čia mes išgyvename begalinę Dievo meilę mums. Žmogaus žodžiu
nenusakomą. Čia gimsta tikroji mūsų meilė Dievui. Čia naujai pamatome ir
suprantame save, savo gyvenimą, jo prasmę ir vertę. Pajuntame taip pat, kaip
esame klampinami gyventi be Dievo, be amžinojo gyvenimo vilties! Pajuntame tiesiog
pragaro alsavimą neapykanta ir beprasmybe. Norime šauktis pagalbos, bejėgiškai
bandome vaduotis iš šitos tamsos ir nevilties būsenos. Ir suprantame viena, kad
vienintelė mūsų viltis yra mus begaliniai mylintis Jėzus.
Galiausiai, Jėzus mus pakvies keliauti su Juo į
Jeruzalę. Petras, žinodamas, kokiu tikslu Jėzus ten keliauja, bandys atkalbėti.
Bet Jėzus ten eis. Ir mes turime ten eiti. Nes tik ten Jėzus mirs ir prisikels.
Todėl tik ten Jėzų galime sutikti. Siekdamas mus sustiprinti būsimos kančios akivaizdoje,
Jėzus dar padovanos spindinčio atsimainymo ant kalno patirtį. Tarsi sakydamas, –
pasitikėkite manimi, aš nugalėsiu, aš tam esu pasiruošęs, su manimi yra
Dangiškasis Tėvas. Žvelgdami į kryžių tikėkite, kad tai ne pralaimėjimo, o
pergalės ir išgelbėjimo ženklas!
Pakvies ir Paskutinei vakarienei. Nuplaus mums kojas.
Pasiliks tokiu paprastu ir Nepaprastu, kaip Duona ir Vynas. Būsime liudininkais
mokinių išdavystės nuodėmės, karštos meilės ir žmogiško silpnumo. Jėzų
melagingai apkaltins ir pasmerks, prikals prie kryžiaus ir išsityčios. Nebus
šalia mokinių. Tik Mylimasis mokinys ir Mylinčios moterys… Čia būtų Jėzaus
misijos pabaiga. Ir deja, taip būna tuomet, kai tamsybių kunigaikštis dykumos
gundymais įtikina netikėti Dievo meile. Neapkęsdamas žmogaus ir pavydėdamas
amžinosios laimės, žino, kad tik atsivėrimas Dievo meilei žmogų perkeičia ir
leidžia įeiti į amžiną Dievo Meilės pasaulį. Jo neįmanoma išmatuoti jokia
žmogaus empyrika. Tai viršija bet kokį supratimą ir įsivaizdavimą. Ar galite,
brangieji, įsivaizduoti laimingą žmogų be meilės? Kokia empyrika gali išmatuoti
meilę? Tai ką kalbėti apie Dievą ir Jo Meilę mums!?
Kaip po Jėzaus kryžiumi išgali stovėti tik Jį Mylintys
mokiniai, taip ir Prisikėlusįjį regėti gali tik Jį Mylintys! Todėl prie Jėzaus
kapo bėgo tik Jį mylintys!
Pirmiausia, Marija Magdalietė! Labai anksti, dar
neišaušus ji atskuba ir pamato akmenį nuverstą nuo kapo angos. Bėga pas Simoną
Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir praneša jiems: „Paėmė Viešpatį iš
kapo ir mes nežinome kur jį padėjo!“, „Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo
prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas
pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs mato numestas drobules, tačiau į vidų nėjo.
Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato numestas
drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis numestą, bet
suvyniotą atskirai. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs
prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs
prisikelti iš numirusių.“ (Jn 20,1–9).
Jėzaus Prisikėlimas yra Dieviškos tikrovės ir kartu
istorijoje esantis įvykis. Jis patiriamas meile atsiveriant Dievo meilei. Tai
kartu giliausia, labai asmeninė meilės su Dievu patirtis. Tai meilė Jėzui, be
kurio neįmanoma gyventi, be kurio gyvenimas neturi prasmės. Su dėkingumu ir
meile Jėzui, su giliu vidiniu džiaugsmu švęsdami Jo Prisikėlimą, sau giliai į
atmintį įsirašykime šiuos apaštalo Paliaus žodžius: „Aš iš tikrųjų visa laikau
nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl
jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau
Kristų ir būčiau jame. <…>Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir
bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir
prisikėlimą iš numirusių“ (Fil 5, 8–11).
Visiems, brangieji, gilaus susitikimo su Prisikėlusiu
Jėzumi džiaugsmo! Amen.
Vyskupas † Jonas IVANAUSKAS (Kaišiadorys)
Comments Off on KAIŠIADORIŲ VYSKUPO ŽODIS – SVEIKINIMAS VYSKUPIJOS TIKINTIESIEMS VELYKŲ PROGA
Antrą Šv. Velykų dieną Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios vaikų choras „Mykoliukai“ su vadovu Dailiumi Kavalevskiu ir dorinio ugdymo mokytoja Renata Blusevičiene aplankė Širvintų parapijos senelių globos namų gyventojus ir padovanojo jiems Velykinį koncertą. Koncertą vedė mokytoja Renata. Skambėjo giesmės, lietuvių liaudies dainos, kartu su seneliais šokome ratelius, minėme minkles, o svečias armonikierius Viktoras Zujus kartu su Dailiumi linksmino skambiais polkos akordais.
Katalikų teologijos fakultetas kartu su Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija bei Šeimos ir asmens saviugdos centru „Bendrakeleiviai“ parengė keturių metų trukmės neformalaus švietimo programą „Krikščioniškojo tikėjimo ir sielovados pagrindai.“ Programos paskirtis – sielovadoje besidarbuojančių savanorių ir aktyviųjų parapijų narių teologinis ir pastoracinis pasirengimas misijai Bažnyčioje.
Šios vasaros studijų ciklas, kurį sudaro keturi seminarai, prasideda gegužės 3–4 d. 16 val. seminaru “ Gyvybės pradžios etika“ Guronių rekolekcijos namuose.
Penktadieniais, prieš Šv. Mišias (apie 17.20 val.).
Sekmadieniais, po sumos Šv. Mišių (apie 13.15 val.).
Kartais gavėnia būdavo perdėm suvokiama kaip susilaikymo nuo maisto laikas. Tačiau XX a. Bažnyčia, nors ir primygtinai pabrėždama didžiulę pamaldumo ir atgailos praktikos svarbą, gerokai sušvelnino pasninko taisykles. Atgailos tikslas – atitaisyti savyje tai, kas graso įtraukti į nuodėmę, ir skatinti tai, kas veda į gera. Žinoma, reikia laikytis keleto privalomų Bažnyčios nurodymų dėl maisto: pasninkauti (susilaikyti nuo pieno ir mėsos produktų) Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį, penktadieniais susilaikyti nuo mėsiškų valgių. Susilaikymo nuo mėsiškų valgių taisyklė draudžia valgyti žinduolių bei paukščių mėsą ir tai, kas tiesiogiai susiję su mėsa. Leidžiama valgyti žuvį, kiaušinius, pieno produktus, jūros gėrybes.
Pasninkaujant leidžiama per dieną sočiai pavalgyti tik kartą, kitus du kartus (pvz., rytą ir vakare) – tik lengvai užkąsti. Geriant vandenį, pieną, vaisių sultis, pasninkas nepažeidžiamas.
Galbūt kai kas čia jaus stipresnį įkvėpimą. Pavyzdžiui, pagal naujausius Lietuvos vyskupų patarimus galima susilaikyti nuo prabangaus maisto arba atsisakyti nesaikingo pomėgio ar net priklausomybę sukeliančių produktų: saldumynų, kavos, alkoholinių gėrimų, tabako ir pan.
Tačiau apskritai gavėnia yra išskirtinis laikas, kuriuo kiekvienas, pasak šv. Teresės Avilietės, gali „išravėti savo daržą”. Kas uoliai to imsis, tas veikiai ras savo padėčiai tinkamų atgailos ir pamaldumo būdų. Štai keletas jų: tvardyti savo regą ir klausą, susilaikant nuo televizoriaus žiūrėjimo; laikytis išorinės bei vidinės tylos ir rasti daugiau laiko dvasiniams skaitiniams, maldai bei adoracijai vienumoje; šiokiadieniais dalyvauti Mišiose; lankyti ligonius ligoninėse ar senelių namuose; priimti svetimšalius; dalytis su labiausiai stokojančiais… Tokia yra šiuolaikinė ir labai veiksminga gavėnios praktika.
Viena sudedamųjų gavėnios atsivertimo dalių yra susitaikinimas su Dievu ir artimu. Šis susitaikinimas reiškiasi ir vyksta per Sutaikinimo sakramentą. Bažnyčia primygtinai reikalauja, kad kiekvienas jį priimtų prieš Velykas. Tam būtinas asmeninis dialogas su kunigu. Nuodėmių išpažinimui rengiamasi šiuolaikiniam pasauliui pritaikytu sąžinės patikrinimu. Susitaikinimas su Dievu įmanomas tik trokštant ir stengiantis susitaikinti su artimu. Maldoje „Tėve mūsų” iš tiesų tariame: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”, o Evangelijoje pagal Matą Viešpats pabrėžia: „Jei jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų” (Mt 6, 11–15)
Šaltinis: www.bernardinai.lt
Comments Off on Kryžiaus kelias Širvintų bažnyčioje
