Širvintų švento Arkangelo Mykolo parapija

Kiekvienais metais rugpjūčio 15 d. Bažnyčia švenčia Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmę – Žolinę, liaudyje vadinama „Užmigimu“. Daugelyje Lietuvos bažnyčių vyksta Žolinės atlaidai.

Šią dieną Bagaslaviškio Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia buvo pilna tikinčiųjų ir piligrimų. Šv. Mišias aukojo svečias kun. kapelionas Marius Žitkauskas. Giedojo Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo parapijos vaikų choras „Mykoliukai“.

„Mykoliukai“ dėkoja Bagaslaviškio parapijos bendruomenei už šiltą priėmimą.

„Jau šiandien išvykstu į kitą parapiją – į Punską. Man buvo gera pas Jus“, – prieš palaimindamas po liepos 28-osios sekmadienio šv. Mišių, tarė kunigas Povilas Slaminis. Dvasininkas Kaišiadorių vyskupo dekretu yra atleistas iš Širvintų parapijos vikaro pareigų ir išleistas lietuvių sielovadai į Elko vyskupiją, į Punsko parapiją, kur darbavosi taip pat Širvintose vikaravęs kun. M. Talutis.

„Jau šiandien išvykstu į kitą parapiją – į Punską. Man buvo gera pas Jus“, – prieš palaimindamas po liepos 28-osios sekmadienio šv. Mišių, tarė kunigas Povilas Slaminis. Dvasininkas Kaišiadorių vyskupo dekretu yra atleistas iš Širvintų parapijos vikaro pareigų ir išleistas lietuvių sielovadai į Elko vyskupiją, į Punsko parapiją, kur darbavosi taip pat Širvintose vikaravęs kun. M. Talutis.

Justinas Marcinkevičius yra rašęs, „jei žmonės nebūtų saulėm, ką reikštų viena saulė aukštai danguje…“ Kunigas Povilas buvo viena iš mūsų parapijos saulių. Nors Širvintų parapija jam buvo pirmoji, kur pradėjo kunigauti, tačiau jau galima pasigirti sielovados darbų nuopelnais. Jo dėka parapijoje susikūrė jaunimo šlovinimo grupė, vaikų sąmonėje giliai įstrigo paskutinioji stovykla. Veiklus dvasininkas vis sugalvodavo, kaip nustebinti parapijiečius ir atgaivinti tradicinį maldingumą. Dar ir dabar mename Kryžiaus kelią su šešėlių teatro vaidybiniais elementais. O kur piligriminės kelionės, šlovinimo vakarai, adoracijos, krikščioniški koncertai jaunimui, pokalbiai su senoliais ir šv. Mišios parapijos globos namuose, kūrybingai suorganizuotos liturginės šventės.

Deja, mes negalime pakeisti kelio, kurį pasirinko pats kunigas Povilas ir kuriuo jis turi eiti. Ir nesiruošiame to daryti. Tad jaunimo grupelė, Gyvojo rožinio atstovės ir Širvintų parapijos globos namų gyventojai ir darbuotojai, pavieniai parapijiečiai padėkojo kunigui Povilui už įspaustą tikėjimo pėdą jų širdyse ir palinkėjo Dievo palaimos ir Šv. Dvasios vedimo tolimesniame kelyje. Pasak kunigo Povilo, malda už jį yra didžiausią dovana jam. „Ačiū Jums už linkėjimus. Susitiksime maldoje“, – atsisveikino kunigas Povilas su parapijiečiais.

Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo parapijos vaikų chorelis „Mykoliukai“ kaip ir kiekvieną sekmadienį, 10.00 val., giedojo Šv. Mišiose. Šis sekmadienis jiems nebuvo įprastas, nes Šv. Mišiose jie giedojo ne savo bažnyčioje, o pačioje Kaišiadorių katedroje. Tai vaikams buvo iššūkis giedoti tokioje didelėje erdvėje. Šv. Mišias aukojo rez. bažn. t. lic. Gediminas Tamošiūnas (Vyskupijos kurijos kancleris), koncelebravo vikaras kun. Mindaugas Grenda. Po Šv. Mišių, nusileidus į apačią fotografuotis, vaikus pasveikino Kaišiadorių katedros kleb. dek. mons Rimvydas Jurkevičius ir kiekvienas prisiminimui gavo po dovanėlę.

„Mykoliukų“ kelionės nesibaigia vienu sustojimu. Iš Kaišiadorių vykome į Elektrėnus. Pasisotinę užkandinėje „Hesburger“, vykome į Elektrėnų Švč. M. Marijos Kankinių Karalienės bažnyčią. Ten mus sutiko ir apie bažnyčią papasakojo bažnyčios zakristijonė. Sugiedoję kelias giesmeles, „Mykoliukai“ leidosi į kelionę. Vykome pasivaikščioti Dūkštų pažintiniu taku. Šį kartą viso pažintinio tako neįveikėme, bet pasižadėjome tai padaryti ateityje.

Dėkojame visiems, palaikiusiems mūsų kelionę, Kaišiadorių katedros kleb. dek. mons. Rimvydui Jurkevičiui už šiltą priėmimą.

„Mykoliukų“ vasara tęsiasi!!!

Liepos 14 d., sekmadienį, Širvintų bažnyčios parapijiečiai šventė bendruomenės šventę – Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos atlaidus, liaudies pamaldumo tradicijoje vadinamą Škaplierine. Nors šie atlaidai nėra tituliniai, tačiau, gal dėl palankių oro sąlygų, o gal dėl mylimo Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės altoriaus paveikslo bažnyčioje, nuo seno Širvintose jie pritraukdavo daugiausiai maldininkų iš pačios parapijos ir aplinkinių vietovių. Vyresnio amžiaus parapijiečiai liudija, kaip į atlaidus suvažiuodavo giminaičiai iš tolimesnių Lietuvos kraštų, svečiuodavosi, džiaugsmingai švęsdavo šią šventę, o namiškiams buvo didelė garbė, kad gausus būrys artimųjų juos aplanko. Ši tradicija išlikusi iki šių dienų.

Šiais metais irgi susirinko nemenkas būrys parapijiečių, kurių laukė pažadėta klebono staigmena – priekiniame frontone,virš rozetės, įrengtas laikrodis. Naujo laikrodžio sekudžių tikslumu Šv. Mišias aukojo ir pamokslą sakė kun. civil. teis. mgr., rel. m. mgr. bibl. teol. lic. Mozė Mitkevičius. Kiekvieną kartą, kiek kunigas svečias aukoja Šv. Mišias Širvintų bažnyčioje, vis stebina savo paprastumu ir iškalba. Šį kartą kunigas Mozė per pamokslą pabrėžė, kad meilę turėtume suprasti kaip atsakomybę už kitą žmogų, už savo tikėjimą. Jis kvietė melsti Švč. Mergelės Marijos globos. Kunigas svečias sugebėjo išjudinti širvintiškius ir svečius ir per maldą „Tėve mūsų“ pakvietė visus susikabinti rankomis ir drauge, kaip vieningai Dievo tautai, melstis. Ir jam, žinoma, pavyko. Nors nedrąsiai, tačiau žmonės vienas kitam padavė rankas. Tą akimirką parapija atrodė kaip viena šeima.

Vieningai skambėjo dviejų parapijos chorų – vaikų ir suaugusiųjų – giesmės. O šv. Mišias vainikavo iškilminga eucharistinė procesija, kurioje dalyvavo visi parapijiečiai.

Neveltui tiek kunigas Mozė, tiek Širvintų parapijos dekanas kun. Leonas Klimas kvietė švęsti Škaplierinę kaip vienai bendruomenei. Bendrystė yra užkoduota šios šventės istorijoje. Ši šventė istoriškai susijusi su Palestinoje, ant Karmelio kalvos susibūrusia atsiskyrėlių bendruomene, davusia pradžią karmelitų ordinui ir su pirmiausia karmelitams būdingu atributu – škaplieriumi. Škaplierius yra karmelitų ypatingo pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai ženklas – ant kaklo nešiojamas audeklo gabalėlis, sakramentalija. Ordino nariams škaplierius yra abito dalis. 1247 metais popiežius Inocentas IV galutinai patvirtino karmelitų regulą. Pasak tradicijos, 1251 metais apsireiškusi Mergelė Marija įteikė škaplierių Anglijos karmelitų vienuoliui Simonui Stockui. Dievo Motina jam pažadėjo, kad tie, kas nešios škaplierių, nepateks į pragarą, o škaplierius nuo šiol bus išgelbėjimo, pagalbos pavojuje simbolis. Dar labiau karmelitų ordino platinamą su škaplieriumi susijusią maldingą tradiciją sutvirtino popiežiaus Jono XXII 1322 metais paskelbta bulė, kurioje sakoma, kad visi, nešiojusieji škaplierių, patį pirmąjį šeštadienį po mirties bus išvaduoti iš skaistyklos.

Brangūs parapijiečiai ir svečiai,

Esame didelė Širvintų parapijos tikinčiųjų bendruomenė, kurios nariai gyvena ne tik Širvintų rajone, bet ir kaimyniniuose rajonuose, netgi užsieny.

Visus maloniai kviečiu 2019 m. liepos 14 d. 12 val. drauge susitikti ir iškilmingai švęsti Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus Širvintų Arkangelo Mykolo bažnyčioje.

Kaip pop. Benediktas XVI yra rašęs: „Su nuolatine ir pasitikinčia malda Viešpats išlaisvina mus iš grandinių, išveda bet kokioje įkalinimo naktyje, kuri gali aptemdyti mūsų širdį, suteikia ramybės susiduriant su sunkumais, atmetimu, pasipriešinimu ir persekiojimu.“

Lauksiu Jūsų visų liepos 14 d. 12 val. Širvintų bažnyčioje, nes tądien vyks tik vienerios Šv. Mišios, kad galėtume švęsti Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus kaip didelė tikinčiųjų bendruomenė.

Dekanas kun. Leonas Klimas

Šių metų Pirmosios Šventosios Komunijos vaikams kun. vik. Povilas Slaminis dovanojo stovyklą.

Birželio 25–28 dienomis Krikštėnuose buvo karšta ne vien dėl kaitrios saulės, bet ir nuo būrio stovyklautojų. Čia  vyko vaikų stovykla – „Esam Dievo vaikai“.  Joje dalyvavo 26 vaikai, darbavosi 14 vadoviukų, kuriuos sudarė Širvintų parapijos jaunimas: šlovintojų grupė ir keturi savanoriai iš Utenos.

Vikaro suburta komanda veikė kaip tiksliai sureguliuotas laikrodukas. Parapijos senelių globos namai vaikučiams parūpino maisto, Krikštėnų sesutės suteikė patalpas, kuriuose miegojo mergaitės, Krikštėnų bendruomenė pasidalino palapinėmis, stalais, suolais ir patalpomis, kuriose galėjo nakvynę rasti  berniukai,  gausi savanorių komanda koordinavo programą.

Stovyklos ašimi buvo Kristus, todėl kiekvieną dieną stovyklautojai pradėdavo ryto malda, švęsdavo Šv. Mišias ir dieną baigdavo vakarine malda. Kiekvieną dieną buvo vedamas dienos mokymas.  Užsiėmimai ir veiklos vyko pagal sutartą dienos temą, kurią išplėtodavome vakaro programoje. 

Pirmoji diena – „Mes – bendruomenė“. Vaikams teko susipažinti, susiburti į 5 grupeles, susipažinti su vietove dalyvaujant žygyje su užduotimis, paruošti vakaro programai prisistatymą, skanduotę, dainą, dalyvauti mokyme, kurį vedė kun. Žilvinas, apie bendruomenę, švęsti Šv. Mišias, prisistatyti vakaro programoje. 

Antroji diena – „Būti Jėzaus draugu“.  Po pusryčių jau dalyvavome mokymuose. Vedė mokymus kun. Juzef. Į stovyklą grįždami, turėjo atlikti koliažo kūrybinę užduotį ir ją pristatyti. Draugystės džiaugsmą patyrė judriame „Valtelės“ žaidime, o, pasistiprinę pietumis keliavo į susitikimą su Jėzaus draugėmis Aušros Vartų Marijos ir Šv. Teresėlės bendruomenės seserimis.  Vakarojome prie laužo dainuodami dainas ir žaisdami žaidimus.

Trečioji diena – „Esame talentingi“. Nors ir lynojo, bet tai nesutrukdė susirengtam kino teatre pasižiūrėti multiplikuotą filmą apie draugystę, sužaisti kvadrato rungtynes, pasiruošti vakaro programai ir po Šv. Mišių ir mokymo susirinkti į įspūdingą talentų vakarą.

Numigti naktį teko neilgai. Nes kėlėmės ir dalyvavome naktiniame žygyje – kelionėje iš niekados šalies į visados šalį. Nors pūtė šaltas vėjas ir gąsdino visokie mitiniai personažai ir vaiduokliai, įveikę visas užduotis, atkeliavome į visados šalį, kur visi personažai nusilenkė Nukryžiuotajam. Ir maloni šiluma bei ramybė palietė visų širdeles.  Patyriminis išgyvenimas, kad Kristus yra Karalius ir prieš Jį nusilenkia kiekvienas, paliko neišblėstantį įspūdį.

Ketvirtoji diena – „Gerumas mus vienija“.  Mokymas, ant laužo kepamos dešrelės, žaidimai, siurprizo darymas ir, aišku, kulminacija – Šv. Mišios, po kurių labai nesinorėjo, bet teko skirstytis į namučius.

Savaitė tarsi ištirpo, ji pralėkė lyg akimirka. Tikimės, kad susidraugavę susitiksime vakarinėse sekmadienio Šv. Mišiose, kad nepamiršime vieni kitų ir bažnytėlė visada bus tie nameliai, kurie mus vienija. Stovykla – tai tik kelio pradžia, o tas kelias dar vingiuos per kasdienybės dykumas kviesdamas į vienybę ir maldą.

Parapijos jaunimo informacija

Prasidėjo vasara. Atostogos. Pramogos. „Mykoliukai“ irgi pramogauja.

Tris dienas, 2019 m. birželio 26–28 dienomis, Širvintų parapiją drebino vaikų chorelio „Mykoliukai“ stovykla pavadinimu „Mykoliukų kariauna“.

Pirmą stovyklos dieną „Mykoliukai“ kūrė stovyklos taisykles, pavadinimą. Išsirinko Šv. Jono Bosko šūkį,  kuris labai prasmingai atspindi „Mykoliukų“ dvasinį gyvenimą: ,,Būti šventu – būti linksmu‘‘. O kiekvieną dieną „Mykoliukai“ pradėdavo malda rytinėse Šv. Mišiose, kur giesmėmis šlovino Dievą.

Vyko stalo etiketo pamokėlė, kurią vedė svečias Audrius Sargelis. Jis mokė vaikus stalo etiketo ir servetėlės lankstymo meno. Buvo paskelbtas stalo servetėlės lankstymo konkursas. Visi vaikai lankstė savo įsivaizduojamą gražiausią servetėlę ir galvojo pavadinimą.

Buvo skirtas laikas meditacijai – spalvinimui tyloje, nors išlaikyti tylą vaikų stovykloje kaži ar įmanoma.

Katechezės pamokėlėje „Mykoliukai“ susipažino su pal. Mykolo Giedraičio biografija, meldėsi į jį litaniją ir iš popieriaus lankstė bei dekoravo Mitras (galvos apdangalas, kurį gali dėvėti tik popiežiaus paskirti vyskupai, kardinolai ir pats popiežius). Visos „Mykoliukų“ Mitros eksponuojamos parodoje Širvintų bažnyčioje.

Kokia stovykla be žaidimų? Žaidėme slėpynes, „Išmuštuką“, „Bulvę“ ir kt.

Antrą dieną skyrėme išvykai į gamtą. Vykome į Virvyčių kaimo sodybą, kur labai smagiai leidome laiką: susipažinome su senoviniais buities rakandais, žaidėme klojime ant šieno, apžiūrėjome  žemės ūkio techniką (kiekvienas įsiamžino kombaine, traktoriuje), kepėme dešreles, o tokioj didelėj teritorijoj ir slėpines  žaisti buvo smagumėlis.

Grįžome pavargę, bet linksmi, pilni įspūdžių.

Trečioji stovyklos diena buvo skirta Artimo meilės darbams. Po Šv. Mišių keliavome į Kristinos Banikonienės sodybą. Papusryčiavę mokėmės atpažinti vaistažoles, gėrėme kvapnią šviežių vaistažolių lapelių arbatą ir pilni jėgų ėjome tvarkyti Širvintų miesto kapinėse apleistų kapų. Darbas nelengvas, bet prasmingas. Kalbėdami apie artimo meilės darbus, visi sutiko su mintimi, kad daryti gerus darbus be atlygio yra gera.

Po darbų, išalkę puolėme valgyti  kebabus ir ledus, o pailsėję dalyvavom kūrybinėse dirbtuvėse – kiekvienas sau gaminome papuošalą.

Trys dienos stovykloje prabėgo labai greitai. Po vakarinių Šv. Mišių Širvintų parapijos klebonas  L. Klimas tarė padėkos žodį stovyklos vadovams, savanoriams: dorinio ugdymo mokytojai Renatai Blusevičienei, Širvintų parapijos vargonininkui ir vaikų chorelio „Mykoliukai“ vadovui Dailiui Kavalevskiui, Paparčių parapijos vargonininkui Viktorui Zujui, kurie savo laiką aukojo vienam tikslui – auginti tikėjimu jauną kartą, skatinti pamilti giesmę, mokytis bendrauti, daryti aplink save pasaulį gražesnį. Visiems vaikams prisiminimui apie stovyklą buvo įteiktos padėkos ir dovanėlės.

O po iškilmių mūsų laukė saldumynai, vakaronė ir žaidimai.

Sakoma, kad pirmas blynas būna prisvilęs. Tačiau stovyklos vadovai: Renata, Dailius ir Viktoras, pirmą kartą suorganizuota parapijos chorelio „Mykoliukai“ vaikų stovykla nenusivylė. Visas dienas buvo gera matyti šviečiančias vaikų akis, optimizmą, girdėti juoką, stebėti kūrybiškumą, jausti nuoširdumą ir meilę.

Sudie, „Mykoliukų“ stovykla! Bet tikrai tariam – iki pasimatymo!

Birželio 23-iosios vakarą kas važiavo į Kernavę švęsti Joninių, o kas rinkosi į Širvintų šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios vakarines šventąsias Mišias. Širvintų parapijoje neeilinė šventė – sutvirtinimo sakramento suteikimas. Sutvirtinimo sakramentas – tai krikščioniškosios brandos ženklas, sąmoningas pakrikštyto ir pagal Katalikų Bažnyčios tikėjimą gyventi pasirengusio žmogaus sustiprinimas Šventąja Dvasia.

Šį sakramentą suteikti atvyko Jo Ekscelencija Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Žinoma, sutvirtinimo sakramento suteikimas ne vienintelė proga. Širvintų bažnyčioje, nors oficialių duomenų nepavyko rasti, tačiau spėjama, kad atstatytas ir sutvarkytas senasis didžiojo altoriaus tabernakulis, kurį vyskupas turėjo naujai pašventinti, yra daugiau kaip pusantro šimto metų. Tai buvo antroji proga, dėl ko rinkosi širvintiškiai ir svečiai į bažnyčią.

Valandą prieš sekmadienio vakarines Šv. Mišias pasipuošę vienodais Sekmines primenančiais ženklais sutvirtinamieji ir jų tėveliai laukė iškilmių. Pakiliai nuteikė Širvintų bažnyčios jaunųjų šlovintojų grupės atliekamos giesmės.

„Sveikinu visus susirinkusius į šventąsias Mišias, ypač tuos, kurie priims sutvirtinimo sakramentą. Labai džiaugiuosi, kad jūsų kelionė buvo tikrai tokia plati ir įdomi. Džiaugiasi kunigas Povilas, džiaugiasi jūsų artimieji. (…) Šiandien taip pat noriu pašventinti naujai atstatytą altoriuje esantį tabernakulį, kuriame visą laiką yra saugojamas Švenčiausias Sakramentas“, –Mišių pradžioje kalbėjo vyskupas. Savo įžanginėje kalboje ganytojas padėkojo kunigui Povilui Slaminiui, Širvintose vikaraujančiam jau trejus metus, už gražią tarnystę, už suburtą parapijos jaunimą, šlovintojų grupę ir kartu pranešė, kad nuo rugpjūčio 1 dienos vikaras pradeda tarnystę Punske, Lenkijoje. Kreipdamasis į jaunimą, kuris parašė laišką, vyskupas sakė: „Jūs buvote svarbi tikėjimo patirtis kunigui Povilui, nes jis tikrai jus vertino, jūs vieni iš kitų mokėtės tikėjimo. (…) Kiekvienoje parapijoje, jeigu kunigui yra svarbiausia Dievas ir žmonės, tai duoda gausių vaisių: ir kunigas auga savo tikėjimu, ir žmonės auga savo tikėjimu. Tai ką jūs padovanojote kunigui, tai yra jūsų, jaunų žmonių, tikėjimą, tai yra labiausiai kas palaiko. Jauni žmonės yra idealistai ir jie taip tiki, kad tu jų negali nuvilti. Tu negali būti kunigu, kuris ne save neša, ne save aukoja, bet Kristų.“

Vyskupas pranešė, kad kunigą Povilą pakeis naujas vikaras iš Lenkijos, kunigas Adomas, ten atsakingas už piligrimystę, kurio tėveliai yra lietuviai, bet gyvena Suvalkuose, todėl reikės kunigui Povilui mokytis lenkų kalbos, o atvyksiančiam kunigui Adomui – lietuvių. „Labai svarbu kunigui, kad už jį būtų meldžiamasi. Kiekvieną sekmadienį kunigas meldžiasi už jus, o jūs už jį. (…) Kiekvienam kunigui pirma parapija, kurioje jis pradėjo savo kunigystės kelią, yra nepaprasta ir ypatinga: ir bažnyčia ten buvo gražiausia, ir choras giedojo gražiausiai, ir žmonių buvo daugiausia“.

Po iškilmingo tabernakulio pašventinimo buvo aukojamos šventos Mišios, skaitoma evangelija, sakomas pamokslas. Vyskupas pirmiausia pasveikino visus Jonus ir Janinas su vardinėmis, ypatingai pasidžiaugė tuo, kad kasmet sutvirtinimo sakramentui susirenka vis labiau subrendę jaunuoliai, kad Širvintose jis atsigauna, o sutvarkyta iš vidaus ir tvarkoma iš išorės bažnyčia tampa tikrais Dievo ir žmonių namais. Jis dėkojo kunigui dekanui ir kiekvienam prisidėjusiam prie šio kilnaus bažnyčios atnaujinimo darbo.

Kiekvienam sutvirtinamajam kūdikystėje per krikšto sakramentą tapus krikščioniu buvo remiamas jo tėvų tikėjimu. O dabar subrendus, šis sprendimas yra priimamas laisva valia ir savo noru, tai yra suprantant, susivokiant savarankiškai. „Gyvenimo patirtis su metais auga, pažinimas auga. Žmogus tampa vis labiau atrandantis pasaulį. Lygiai taip pat yra su tikėjimu. (…) Jonas krikštytojas labai troško gilaus tikėjimo. Jam nebuvo svarbu, kaip jis troško ieškoti gelmės, kokia gyvenimo prasmė. Patikėkite, žmogus visais laikais ieško atsakymo į šį klausimą, ši tema nesikeičia. Jonui be prasmės gyventi buvo tuščia. Kažką pasiekus, įsigijus kyla klausimas, o toliau, o toliau… (…) Dievas yra tai, kas egzistenciją gali paaiškinti. Jono Krikštytojo laikais Dievas buvo suvokiamas kaip visagalis, kuris ateis ir padarys tvarką pasauly ir išaukštins teisiuosius. Tačiau atsitiko taip, kad atėjo Jėzus, žmogus, kuris sako, kad reikia mylėti savo priešus (…) Arčiausiai Dievo yra mažutėliai, tie paprasti žmonės, va tokie kaip Mykolas Giedraitis. Valdžia ir turtai žmogui yra labai pavojingi, nes gali sugriauti gyvenimą. Palaiminti tie, kurie vargsta“, – kalbėjo vyskupas Jonas Ivanauskas.

„41 parapijietis sutvirtino savo tikėjimą. Šiemet sutvirtinimo sakramentui jaunimą ruošė kun. vik. Povilas Slaminis. Jaunuoliai buvo rengiami pagal Kauno katechetinio centro parengtą programą. Baigus teorijos kursą, teko išlaikyti ir egzaminą – atsakyti į tris ištrauktus klausimus“, – pasakojo tikybos mokytoja Nomeda Drazdienė. Egzaminuoti vikarui padėjo tikybos mokytoja Nomeda Drazdienė ir parapijos šlovintojų grupės nariai: Normanas Marčiulaitis, Viktorija Dapkutė ir Austėja Jakubickaitė. 

Nuoširdus vyskupo žodis, apie jaunystę, meilę, veržlumą, supratimo kaitą ir nuolatinį augimą, kvietė į augimą ir brandą eiti tikėjimo ir savikūros keliu. Mišias savo giesmėmis papuošė parapijos šlovintojų grupė. Po vyskupo palaiminimo sutvirtinamieji ir parapijiečiai padėkojo vyskupui ir pasveikino vardinių proga. Šiltas, jaukus, maldingas vakaras sušildė mūsų visų širdis. Š

Nomeda Drazdienė

Vienas iš įsimintiniausių įvykių krikščionio gyvenime yra Pirmoji Šv. Komunija – pirmas susitikimas su Jėzumi.

Širvintų parapijos vaikų choras „Mykoliukai“ buvo pakviesti giedoti Paparčių parapijos vaikų Pirmos Komunijos šventėje.

Birželio 16 d. rytas prasidėjo lietumi, tačiau „Mykoliukai“ išvyko geros nuotaikos. Atvykę į Paparčių bažnyčią, parepetavome ir laukėme Šv. Mišių. Eucharistija prasidėjo vaikų palaiminimu. Kun. Algis Ananis pakvietė tėvelius palaiminti savo vaikus.

Nė nepastebėjome, kaip greit prabėgo laikas. Skambios „Mykoliukų“ giesmės lydėjo vaikučius per pirmą susitikimą su Jėzumi.

Po Šv. Mišių „Mykoliukai“ dar neskubėjo namo ir aplankė įžymias Paparčių krašto ir kitas vietas. Kaimo bendruomenės ,,Viltija“ pirmininkė Audronė Neniškienė „Mykoliukams“ aprodė buvusio Paparčių Dominikonų vienuolyno griuvėsių kompleksą. Tada keliavome į Panerių kaime įsikūrusį „Aušrinės Marijos“ vienuolyną. Apžiūrėję vienuolyno kompleksą, kelionę tęsėmę į Žaslius. Didelį įspūdį paliko Žaslių Šv. Jurgio bažnyčia ir šalia jos esančios katakombos. Apsilankėme Žaslių gaisrinėje. Gaisrininkas Juozas Zujus papasakojo apie sunkų ugniagesio darbą, pristatė gaisrininkų techniką. „Mykoliukų“ nuotykiai nesibaigė. Vykome į kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškę – Guronis. Aplankėmę Guronių koplyčią ir Rožinio slėpinių parką. Guronyse gyvenanti vienuolė sutiko aprodyti rekolekcijų namus ir juose įsikūrusį muziejų bei koplyčią. Diena buvo pilna įspūdžių, o jais dalinomės sustoję Elektrėnuose esančioje „Hesburger“ užkandinėję. Pavargę, bet dvasiškai pakylėti grįžome namo. Visas „Mykoliukų“ kelionės vietas apjungė giesmės.

Nuoširdžiai dėkojame Paparčių Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios klebonui kun. A. Ananiui, vargonininkui Viktorui Zujui ir bažnyčios chorui už pakvietimą ir šiltą priėmimą. Taip pat dėkojame Audronei Neniškienei bei Žaslių priešgaisrinės tarnybos ugniagesiui Juozui Zujui.

„Mykoliukų“ kelionės įspūdžiai:

Laimis Krencius: „Man labai patiko. Net gyvatę matėm vienuolyne.“

Deimantė Bareikaitė: „Giedojome Paparčių bažnyčioje. Po to pasivaišinome. Buvome prie Paparčių Dominikonų vienuolyno kapinių koplyčios. Aplankėme Paparčių vienuolyną, matėme vienuolę, buvome jų bažnyčioje. Matėme namelius, kur gali apsistoti žmonės, norėdami tyliai vieni pagyventi… Buvome Žaslių gaisrinėje. Žaslių bažnyčioje pagiedojome keletą giesmių. Apžiūrėję Žaslių žemėlapį nusprendėme dar nuvažiuoti į Guronis. Ten vienuolė aprodė tokį mažą rožančių muziejų. Grįždami užsukome į Hesburgerinę, pavalgėme ir grįžome namo. Įspūdžiai labai geri.“

Smiltė Pimpytė : ,,Man patiko vienuolyne. Ten labai jauku.‘‘

Evita Šavinskaitė : ,, Man labiausiai patiko pas vienuoles ir kaip važiuodami dainavom‘‘.

Natalė Simonavičiūtė: ,,Ši diena buvo kupina įspūdžių, bei galėjome praleisti daugiau laiko kartu‘‘.

Roberta Krenciūtė : ,,Man labai patiko. Bijojau giedoti Paparčių bažnyčioje. Sužinojau daug naujo. Vaikščiojom rožančiaus keliu. Labai apsidžiaugiau, kai važiavome į „Hesburger“ užkandinę. Buvo linksma.‘‘

Pal. Mykolo Giedraičio biografiją skaitykite čia

Pal. Mykolo Giedraičio litaniją skaitykite čia