Širvintų švento Arkangelo Mykolo parapija

Šį sekmadienį (rugpjūčio 25 d.) Čiobiškio bažnyčioje Šv. Baltramiejaus atlaidai. O Bagaslaviškio Švento Kryžiaus Atradimo bažnyčioje nemažesnis įvykis. Šv. Mišias aukojo naujai paskirtas kunigas Adomas Adukauskas iš Lenkijos.

Sakydamas pamokslą, kunigas Adomas pirmiausia padėkojo dekanui Leonui Klimui už šiltą ir malonų priėmimą. Po to trumpai prisistatė: gimė ir augo Lenkijoje. Seneliai lietuviai gyveno Punske. Vasarodamas pas juos, Adomas išmoko kalbėti lietuviškai, tačiau mokykloje ir kunigų seminarijoje mokėsi lenkų kalba. Širvintų parapija – tai antroji parapija jauno kunigo biografijoje. Prieš tai kunigavo Elko parapijoje. Kalbėdamas kunigas Adomas atsiprašė susirinkusių tikinčiųjų už galbūt neteisingai ištartus žodžius.

Bagaslaviškiečiai šiltai priėmė naująjį kunigą. Sveikindama kunigą Adomą, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus lietuvių kalbos mokytoja Edita Rutkauskienė pabrėžė, kad kunigas puikiai kalba lietuviškai.

Bagaslaviškio Gyvojo rožinio pirmininkė Elena Pakalnienė pakvietė visus susirinkusius prie parapijos namų, kur naujasis kunigas turėjo pasodinti jo atvykimą priminsiančią gėlę. Gėlės pasirinkimą nulėmė pavadinimas – „Nepalik“. Tai lyg įpareigojimas naujam kunigui – nepalikti šios parapijos. „Mes tik sutinkam ir palydim kunigus. Šis tepasilieka ilgam“, – kalbėjo E. Pakalnienė.

Vakarines Šv. Mišias Širvintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje taip pat aukojo kunigas Adomas. Jam talkino iš Lenkijos atvykęs buvęs mūsiškis kunigas Povilas Slaminis. Dabar kunigas Povilas pas mus svečias. Jis Kaišiadorių vyskupo parėdymu perkeltas į Punsko parapiją.

Kunigas Adomas tarp Lenkijos kunigų geriausiai moka lietuviškai, todėl buvo paskirtas į Širvintas, kad patobulintų lietuvių kalbą, nes ateityje, jei tektų dirbti Punske ar Suvalkuose, galės lengvai bendrauti su lietuviais parapijiečiais. Tačiau tai tolima ateitis, o šiandien ir bagaslaviškiečiai, ir širvintiškiai džiaugiasi jaunu kunigu, linki jam stiprybės ir gerų darbų savo senelių žemėje.

Nuotraukos Valdos Patinskienės

Žolinė – rugpjūčio 15 d. – Lietuvoje paskelbta nedarbo diena. Tai Marijos dangun ėmimo diena. Kaišiadorių vyskupijoje, Pivašiūnuose, vyksta pagrindiniai atlaidai, jau nuo 1988 m. trunkantys aštuonias dienas. Juose tradiciškai dalyvauja Širvintų šv. arkangelo Mykolo bažnyčios choristai, vadovaujami vargonininko Sigito Kirtiklio.
Gražus būrys iš pat ryto rinkosi sutartose vietose ir smagiai nusiteikę leidosi į žinomą kelią. Choro veteranai Elena Jankauskienė, Antanas Marcinkevičius, Romas Dambrauskas kažin ar suskaičiuoja kelintą kartą vyksta į atlaidus Alytaus rajone.
Dabar žmonės keliauja automobiliais, autobusais, kas eina piligriminį kelią. Pavyzdžiui, prieš I pasaulinį karą maldininkai į Pivašiūnus eidavo procesijomis, nešini bažnytinėmis vėliavomis ir altorėliais. Jie keliaudavo keletą dienų, nakčiai apsistodami pas ūkininkus. Pivašiūnuose jie taip pat apsigyvendavo pas vietinius žmones ar nakvodavo tiesiog po atviru dangumi. Čia visuomet susirinkdavo daug ligonių, luošų ir vargšų. Jie gerdavo vandenį iš vietos mineralinių šaltinių ir daugelis dažnai pasijusdavo geriau, ypač kenčiantys nuo alergijų, akių infekcijų ar nervinių ligų. Pasakojama daug legendų apie stebuklingus išgijimus.
Tūlas paklaustas, kas juos traukia į Pivašiūnus, atsako – Dievo Motinos Marijos paveikslas. Jis nuo seno garsėja savo stebuklinga galia. Tai liudija senieji votai (dovanos), pakabinti prie paveikslo atsidėkojant už čia patirtas malones. Senieji bažnyčių Elenchai ir naujieji pasakojimai liudija stebuklingą paveikslo gydomąją galią. Gyvas maldininkų įsitikinimas ir pasitikėjimas, kad Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslas

yra nepaprastas, stebuklingas, šventas ir maloningas, kelia tikinčiųjų dvasią.
Kaip kasmet, taip ir šiemet, į Šv. Mišias atvyko piligrimai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir svečiai iš užsienio. Šv. Mišias aukojo emeritas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, dalyvavo svečiai iš Vokietijos, kaimyninių vyskupijų. Tarp garbingų atlaidų svečių buvo Seimo nariai, Alytaus miesto ir rajono vadovai, tarybos nariai. Šventoriuje buvo klausomos išpažintys, „Marijos radijo“ savanoriai maloniai bendravo su tikinčiaisiais, pasakojo apie „Marijos radijo“ stoties statybos reikalus, aiškino, ko dar trūksta iki stoties atidarymo. Darbai vyksta pakankamai greitai, tačiau dar reikia finansinės paramos. Maldininkai aukojo statyboms, kas kiek gali skirti.
Po kunigų sveikinimų ir linkėjimų, pasibaigus Šv. Mišioms, choristai vaišinosi kareiviška koše. Grįždami namo širvintiškiai dar sustojo prie Pivašiūnų ežero, kur vietiniai gyventojai švenčia šventes, yra įsirengę etradą. Atlaidai, laisvadienis, puikus oras, gera pabūti su vienminčiais, kur skubėti? Pabendrauti, padainuoti, pasidžiaugti, kad visi esame kartu.
Pastaraisiais dešimtmečiais visą oktavą švenčiant Marijos Ėmimo į dangų atlaidus susiklostė tradicija kiekvieną atlaidų aštuondienio dieną skirti vis kitai tiek Lietuvos Bažnyčiai, tiek Kaišiadorių vyskupijai svarbiai intencijai. Tad per didžiuosius atlaidus Pivašiūnuose meldžiamasi už šeimas, jaunimą, ligonius ir apleistuosius, misionierius, mokytojus ir mokinius, žemdirbius, meldžiama apsaugos gyvybei, pašaukimų, taikos… Per atlaidus rengiamos katechezės, vyksta programa jaunimui.
Rugpjūčio 16 dieną Pivašiūnų bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios už tikybos mokytojus ir katechetus. Šią dieną vėl giedojo širvintiškiai. Šįkart tikybos mokytojos R. Blusevičienė ir N. Drazdienė, vargonininkas D. Kavalevskis ir vaikų choras „Mykoliukai“ atstovavo Širvintų dekanatui. Jiems talkino Paparčių vargoninkas V. Zujus. O rugpjūčio 22 d. šventovėje melsis Širvintų dekanato Gyvojo rožinio maldininkai. Ir vėl kelionė į Dzūkiją!

Valda PATINSKIENĖ, Šaltinis:www.sirvis.lt

Nuotraukos autorės ir iš feisbuko paskyrų.

Vienoje iš garsiausių Kaišiadorių vyskupijoje esančių šventovių Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje švenčiami dideli tituliniai atlaidai. Jie trunka aštuonias dienas. Kiekvienam Kaišiadorių vyskupijos dekanatui yra skirta viena atlaidų diena, per kurią meldžiamasi skirtingomis intencijomis. Šiais metais per Širvintų dekanato dieną – rugpjūčio 16d. – tikintieji meldėsi už tikybos mokytojus, katechetus ir pedagogus.

Likus pusvalandžiui iki Šv. Mišių kalbamas rožinis. 10.00 val. Šv. Mišias aukojo Širvintų dekanato dekanas, Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas Leonas Klimas. Giedojo Širvintų parapijos tikybos mokytojų bei vargonininkų kvartetas: tikybos mokytojos Renata Blusevičienė ir Nomeda Drazdienė, Paparčių parapijos vargonininkas Viktoras Zujus, grojo Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios vargonininkas Dailius Kavalevskis.

12.00 val. Šv. Mišias aukojo Kaišiadorių vyskupas ordinaras Jonas Ivanauskas. Homiliją sakė Kaišiadorių katedros rez. bažn. t. lic. Gediminas Tamošiūnas. Giedojo Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios vaikų choras „Mykoliukai“, vadovas Dailius Kavalevskis.

„Mykoliukai“ šiuose atlaiduose pirmą kartą atliko Mišias vaikams, kurias sukūrė Rita Čyvaitė-Kliorienė.

Po Šv. Mišių „Mykoliukai“ pabendravo ir įsiamžino nuotraukoje su Jo Ekscelencija Kaišiadorių vyskupu Jonu Ivanausku.

„Mykoliukams“ atlaidai Pivašiūnuose paliko didelį įspūdį. Grįždami namo aplankė Trakus, skanavo Karaimų nacionalinį patiekalą – kibinus.

Su Žolinių atlaidais Pivašiūnuose baigėsi „Mykoliukų“ vasara.

Kiekvieną sekmadienį Kaišiadorių katedroje, palaimintojo Teofiliaus Matulionio koplyčioje 17.00 val. vyksta Švč. Sakramento adoracija, o po jos, 18.00 val., Šv. Mišios, kurias tiesiogiai transliuoja „Marijos radijas“.

Rugpjūčio 11 d. Širvintų bažnyčios vaikų chorelis „Mykoliukai“ vyko giedoti į pal. Teofiliaus Matulionio koplyčią. Šv. Mišias aukojo Žaslių Šv. Jurgio parapijos klebonas Algis Ananis. Adoracijos metu buvo giedamos Taize giesmės.

Po Šv. Mišių buvome pakviesti į agapę, į kurią mus šiltai priėmė Kaišiadorių katedros vikaras kun. Mindaugas Grenda ir Žiežmarių bažnyčios rezidentas, pal. Teofiliaus Matulionio kanonizacijos postulatorius kun. Marius Talutis.

Kaip visada, nuoširdžiai dėkojame tėveliams, kurie negailėdami savo laiko savanoriškai veža „Mykoliukus“.

Kiekvienais metais rugpjūčio 15 d. Bažnyčia švenčia Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmę – Žolinę, liaudyje vadinama „Užmigimu“. Daugelyje Lietuvos bažnyčių vyksta Žolinės atlaidai.

Šią dieną Bagaslaviškio Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia buvo pilna tikinčiųjų ir piligrimų. Šv. Mišias aukojo svečias kun. kapelionas Marius Žitkauskas. Giedojo Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo parapijos vaikų choras „Mykoliukai“.

„Mykoliukai“ dėkoja Bagaslaviškio parapijos bendruomenei už šiltą priėmimą.

„Jau šiandien išvykstu į kitą parapiją – į Punską. Man buvo gera pas Jus“, – prieš palaimindamas po liepos 28-osios sekmadienio šv. Mišių, tarė kunigas Povilas Slaminis. Dvasininkas Kaišiadorių vyskupo dekretu yra atleistas iš Širvintų parapijos vikaro pareigų ir išleistas lietuvių sielovadai į Elko vyskupiją, į Punsko parapiją, kur darbavosi taip pat Širvintose vikaravęs kun. M. Talutis.

„Jau šiandien išvykstu į kitą parapiją – į Punską. Man buvo gera pas Jus“, – prieš palaimindamas po liepos 28-osios sekmadienio šv. Mišių, tarė kunigas Povilas Slaminis. Dvasininkas Kaišiadorių vyskupo dekretu yra atleistas iš Širvintų parapijos vikaro pareigų ir išleistas lietuvių sielovadai į Elko vyskupiją, į Punsko parapiją, kur darbavosi taip pat Širvintose vikaravęs kun. M. Talutis.

Justinas Marcinkevičius yra rašęs, „jei žmonės nebūtų saulėm, ką reikštų viena saulė aukštai danguje…“ Kunigas Povilas buvo viena iš mūsų parapijos saulių. Nors Širvintų parapija jam buvo pirmoji, kur pradėjo kunigauti, tačiau jau galima pasigirti sielovados darbų nuopelnais. Jo dėka parapijoje susikūrė jaunimo šlovinimo grupė, vaikų sąmonėje giliai įstrigo paskutinioji stovykla. Veiklus dvasininkas vis sugalvodavo, kaip nustebinti parapijiečius ir atgaivinti tradicinį maldingumą. Dar ir dabar mename Kryžiaus kelią su šešėlių teatro vaidybiniais elementais. O kur piligriminės kelionės, šlovinimo vakarai, adoracijos, krikščioniški koncertai jaunimui, pokalbiai su senoliais ir šv. Mišios parapijos globos namuose, kūrybingai suorganizuotos liturginės šventės.

Deja, mes negalime pakeisti kelio, kurį pasirinko pats kunigas Povilas ir kuriuo jis turi eiti. Ir nesiruošiame to daryti. Tad jaunimo grupelė, Gyvojo rožinio atstovės ir Širvintų parapijos globos namų gyventojai ir darbuotojai, pavieniai parapijiečiai padėkojo kunigui Povilui už įspaustą tikėjimo pėdą jų širdyse ir palinkėjo Dievo palaimos ir Šv. Dvasios vedimo tolimesniame kelyje. Pasak kunigo Povilo, malda už jį yra didžiausią dovana jam. „Ačiū Jums už linkėjimus. Susitiksime maldoje“, – atsisveikino kunigas Povilas su parapijiečiais.

Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo parapijos vaikų chorelis „Mykoliukai“ kaip ir kiekvieną sekmadienį, 10.00 val., giedojo Šv. Mišiose. Šis sekmadienis jiems nebuvo įprastas, nes Šv. Mišiose jie giedojo ne savo bažnyčioje, o pačioje Kaišiadorių katedroje. Tai vaikams buvo iššūkis giedoti tokioje didelėje erdvėje. Šv. Mišias aukojo rez. bažn. t. lic. Gediminas Tamošiūnas (Vyskupijos kurijos kancleris), koncelebravo vikaras kun. Mindaugas Grenda. Po Šv. Mišių, nusileidus į apačią fotografuotis, vaikus pasveikino Kaišiadorių katedros kleb. dek. mons Rimvydas Jurkevičius ir kiekvienas prisiminimui gavo po dovanėlę.

„Mykoliukų“ kelionės nesibaigia vienu sustojimu. Iš Kaišiadorių vykome į Elektrėnus. Pasisotinę užkandinėje „Hesburger“, vykome į Elektrėnų Švč. M. Marijos Kankinių Karalienės bažnyčią. Ten mus sutiko ir apie bažnyčią papasakojo bažnyčios zakristijonė. Sugiedoję kelias giesmeles, „Mykoliukai“ leidosi į kelionę. Vykome pasivaikščioti Dūkštų pažintiniu taku. Šį kartą viso pažintinio tako neįveikėme, bet pasižadėjome tai padaryti ateityje.

Dėkojame visiems, palaikiusiems mūsų kelionę, Kaišiadorių katedros kleb. dek. mons. Rimvydui Jurkevičiui už šiltą priėmimą.

„Mykoliukų“ vasara tęsiasi!!!

Liepos 14 d., sekmadienį, Širvintų bažnyčios parapijiečiai šventė bendruomenės šventę – Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos atlaidus, liaudies pamaldumo tradicijoje vadinamą Škaplierine. Nors šie atlaidai nėra tituliniai, tačiau, gal dėl palankių oro sąlygų, o gal dėl mylimo Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės altoriaus paveikslo bažnyčioje, nuo seno Širvintose jie pritraukdavo daugiausiai maldininkų iš pačios parapijos ir aplinkinių vietovių. Vyresnio amžiaus parapijiečiai liudija, kaip į atlaidus suvažiuodavo giminaičiai iš tolimesnių Lietuvos kraštų, svečiuodavosi, džiaugsmingai švęsdavo šią šventę, o namiškiams buvo didelė garbė, kad gausus būrys artimųjų juos aplanko. Ši tradicija išlikusi iki šių dienų.

Šiais metais irgi susirinko nemenkas būrys parapijiečių, kurių laukė pažadėta klebono staigmena – priekiniame frontone,virš rozetės, įrengtas laikrodis. Naujo laikrodžio sekudžių tikslumu Šv. Mišias aukojo ir pamokslą sakė kun. civil. teis. mgr., rel. m. mgr. bibl. teol. lic. Mozė Mitkevičius. Kiekvieną kartą, kiek kunigas svečias aukoja Šv. Mišias Širvintų bažnyčioje, vis stebina savo paprastumu ir iškalba. Šį kartą kunigas Mozė per pamokslą pabrėžė, kad meilę turėtume suprasti kaip atsakomybę už kitą žmogų, už savo tikėjimą. Jis kvietė melsti Švč. Mergelės Marijos globos. Kunigas svečias sugebėjo išjudinti širvintiškius ir svečius ir per maldą „Tėve mūsų“ pakvietė visus susikabinti rankomis ir drauge, kaip vieningai Dievo tautai, melstis. Ir jam, žinoma, pavyko. Nors nedrąsiai, tačiau žmonės vienas kitam padavė rankas. Tą akimirką parapija atrodė kaip viena šeima.

Vieningai skambėjo dviejų parapijos chorų – vaikų ir suaugusiųjų – giesmės. O šv. Mišias vainikavo iškilminga eucharistinė procesija, kurioje dalyvavo visi parapijiečiai.

Neveltui tiek kunigas Mozė, tiek Širvintų parapijos dekanas kun. Leonas Klimas kvietė švęsti Škaplierinę kaip vienai bendruomenei. Bendrystė yra užkoduota šios šventės istorijoje. Ši šventė istoriškai susijusi su Palestinoje, ant Karmelio kalvos susibūrusia atsiskyrėlių bendruomene, davusia pradžią karmelitų ordinui ir su pirmiausia karmelitams būdingu atributu – škaplieriumi. Škaplierius yra karmelitų ypatingo pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai ženklas – ant kaklo nešiojamas audeklo gabalėlis, sakramentalija. Ordino nariams škaplierius yra abito dalis. 1247 metais popiežius Inocentas IV galutinai patvirtino karmelitų regulą. Pasak tradicijos, 1251 metais apsireiškusi Mergelė Marija įteikė škaplierių Anglijos karmelitų vienuoliui Simonui Stockui. Dievo Motina jam pažadėjo, kad tie, kas nešios škaplierių, nepateks į pragarą, o škaplierius nuo šiol bus išgelbėjimo, pagalbos pavojuje simbolis. Dar labiau karmelitų ordino platinamą su škaplieriumi susijusią maldingą tradiciją sutvirtino popiežiaus Jono XXII 1322 metais paskelbta bulė, kurioje sakoma, kad visi, nešiojusieji škaplierių, patį pirmąjį šeštadienį po mirties bus išvaduoti iš skaistyklos.

Brangūs parapijiečiai ir svečiai,

Esame didelė Širvintų parapijos tikinčiųjų bendruomenė, kurios nariai gyvena ne tik Širvintų rajone, bet ir kaimyniniuose rajonuose, netgi užsieny.

Visus maloniai kviečiu 2019 m. liepos 14 d. 12 val. drauge susitikti ir iškilmingai švęsti Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus Širvintų Arkangelo Mykolo bažnyčioje.

Kaip pop. Benediktas XVI yra rašęs: „Su nuolatine ir pasitikinčia malda Viešpats išlaisvina mus iš grandinių, išveda bet kokioje įkalinimo naktyje, kuri gali aptemdyti mūsų širdį, suteikia ramybės susiduriant su sunkumais, atmetimu, pasipriešinimu ir persekiojimu.“

Lauksiu Jūsų visų liepos 14 d. 12 val. Širvintų bažnyčioje, nes tądien vyks tik vienerios Šv. Mišios, kad galėtume švęsti Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus kaip didelė tikinčiųjų bendruomenė.

Dekanas kun. Leonas Klimas

Šių metų Pirmosios Šventosios Komunijos vaikams kun. vik. Povilas Slaminis dovanojo stovyklą.

Birželio 25–28 dienomis Krikštėnuose buvo karšta ne vien dėl kaitrios saulės, bet ir nuo būrio stovyklautojų. Čia  vyko vaikų stovykla – „Esam Dievo vaikai“.  Joje dalyvavo 26 vaikai, darbavosi 14 vadoviukų, kuriuos sudarė Širvintų parapijos jaunimas: šlovintojų grupė ir keturi savanoriai iš Utenos.

Vikaro suburta komanda veikė kaip tiksliai sureguliuotas laikrodukas. Parapijos senelių globos namai vaikučiams parūpino maisto, Krikštėnų sesutės suteikė patalpas, kuriuose miegojo mergaitės, Krikštėnų bendruomenė pasidalino palapinėmis, stalais, suolais ir patalpomis, kuriose galėjo nakvynę rasti  berniukai,  gausi savanorių komanda koordinavo programą.

Stovyklos ašimi buvo Kristus, todėl kiekvieną dieną stovyklautojai pradėdavo ryto malda, švęsdavo Šv. Mišias ir dieną baigdavo vakarine malda. Kiekvieną dieną buvo vedamas dienos mokymas.  Užsiėmimai ir veiklos vyko pagal sutartą dienos temą, kurią išplėtodavome vakaro programoje. 

Pirmoji diena – „Mes – bendruomenė“. Vaikams teko susipažinti, susiburti į 5 grupeles, susipažinti su vietove dalyvaujant žygyje su užduotimis, paruošti vakaro programai prisistatymą, skanduotę, dainą, dalyvauti mokyme, kurį vedė kun. Žilvinas, apie bendruomenę, švęsti Šv. Mišias, prisistatyti vakaro programoje. 

Antroji diena – „Būti Jėzaus draugu“.  Po pusryčių jau dalyvavome mokymuose. Vedė mokymus kun. Juzef. Į stovyklą grįždami, turėjo atlikti koliažo kūrybinę užduotį ir ją pristatyti. Draugystės džiaugsmą patyrė judriame „Valtelės“ žaidime, o, pasistiprinę pietumis keliavo į susitikimą su Jėzaus draugėmis Aušros Vartų Marijos ir Šv. Teresėlės bendruomenės seserimis.  Vakarojome prie laužo dainuodami dainas ir žaisdami žaidimus.

Trečioji diena – „Esame talentingi“. Nors ir lynojo, bet tai nesutrukdė susirengtam kino teatre pasižiūrėti multiplikuotą filmą apie draugystę, sužaisti kvadrato rungtynes, pasiruošti vakaro programai ir po Šv. Mišių ir mokymo susirinkti į įspūdingą talentų vakarą.

Numigti naktį teko neilgai. Nes kėlėmės ir dalyvavome naktiniame žygyje – kelionėje iš niekados šalies į visados šalį. Nors pūtė šaltas vėjas ir gąsdino visokie mitiniai personažai ir vaiduokliai, įveikę visas užduotis, atkeliavome į visados šalį, kur visi personažai nusilenkė Nukryžiuotajam. Ir maloni šiluma bei ramybė palietė visų širdeles.  Patyriminis išgyvenimas, kad Kristus yra Karalius ir prieš Jį nusilenkia kiekvienas, paliko neišblėstantį įspūdį.

Ketvirtoji diena – „Gerumas mus vienija“.  Mokymas, ant laužo kepamos dešrelės, žaidimai, siurprizo darymas ir, aišku, kulminacija – Šv. Mišios, po kurių labai nesinorėjo, bet teko skirstytis į namučius.

Savaitė tarsi ištirpo, ji pralėkė lyg akimirka. Tikimės, kad susidraugavę susitiksime vakarinėse sekmadienio Šv. Mišiose, kad nepamiršime vieni kitų ir bažnytėlė visada bus tie nameliai, kurie mus vienija. Stovykla – tai tik kelio pradžia, o tas kelias dar vingiuos per kasdienybės dykumas kviesdamas į vienybę ir maldą.

Parapijos jaunimo informacija