Širvintų šv. arkangelo Mykolo parapija

2021 m. birželio 6 d. 54 širvintiškiams įsiminė ne tik kaip Devintinių šventė ar Tėvo diena, bet kaip akimirka, kai Širvintų šv. arkangelo Mykolo šventoriuje akis į akį galėjo susitikti su Kaišiadorių vyskupu Jonu Ivanausku ir priimti Sutvirtinimo sakramentą.

Valandą prieš sekmadienio vakarines Šv. Mišias jau rinkosi jaunimas ir, pasipuošę vienodais Sekmines primenančiais ženklais, laukė Sutvirtinimo sakramento. Nuoširdus atvykusio vyskupo žodis apie jaunystę, meilę, veržlumą, supratimo kaitą kvietė augti ir bręsti einant tikėjimo ir savikūros keliu. „Linkiu, kad Šventoji Dvasia pakviestų uoliau ateiti į Bažnyčią ir įkvėptų atrasti tarnystę bendruomenėje“, – kalbėjo Jo Ekscelencija.

Po vyskupo Jono Ivanausko palaiminimo sutvirtinamieji ir parapijiečiai padėkojo Jo Ekscelencijai, kad nepabūgo koronaviruso ir atvyko į Širvintas sutvirtinti jų tikėjimą.

Šiltas, jaukus, maldingas vakaras sušildė sutvirtinamųjų ir šv. Mišiose dalyvavusių širdis.

Širvintų parapijos kunigai jau antrus metus dėl karantino keičia ne tik Sutvirtinimo šventimo vietą, bet ir katechezių vedimo būdą. Ilgus metus buvo įprasta, kad užsiėmimai vyksta Širvintų parapijos salėje. Karantinas diktuoja savo sąlygas, todėl užsiėmimai buvo perkelti į internetinę platformą. Be to, įvesta dar viena naujovė – šv. Mišios švenčiamos lauke. Taip pat tapo įprasta, kad per vaikų ir jaunimo šventes gieda Širvintų parapijos chorelis „Mykoliukai“, vadovaujamas Dailiaus Kavalevskio.

Širvintų šv. arkangelo Mykolo parapijos informacija

Nuotraukos V. Zujaus

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

2021 m. gegužės mėnesio tris sekmadienius bažnyčios šventorius klegėjo nuo vaikų balsų. Gegužės 16, 23 ir 30 d. Pirmąją Komuniją priėmė 69 vaikai ir vienas suaugęs asmuo.

Pirmosios Komunijos išvakarėse vaikai atliko pirmąją išpažintį. Anot jų, labai jaudinosi, buvo nedrąsu išsakyti savo vaikiškas nuodėmes. Po išpažinties vienas kitam antrino, kad jautėsi lyg būtų kas akmenį nuo širdies nuritinęs.

Per Pirmosios Komunijos šventę vaikai ir tėveliai su jauduliu laukė pirmojo susitikimo su Kristumi ir pritardami vaikų choreliui „Mykoliukai“ giedojo giesmes.

Po šv. Mišių vaikams buvo įteikti Pirmosios Komunijos pažymėjimai. Tėveliai padėkojo dekanui kun. L. Klimui, katechetams R. Blusevičienei, D. Kovalevskiui ir L. Kirtiklienei už rūpestį mokant vaikus.

Mieli vaikai ir tėveliai, lai Jėzus paverčia jus savo meilės ir taikos instrumentu!

Šeima yra nepaprastai svarbi visuomenės ir Bažnyčios gyvenime, todėl Lietuvos vyskupai kviečia per gegužines ir birželines pamaldas, o ypač nuo Motinos iki Tėvo dienos tiesti maldos tiltą savo šeimose ir už šeimas. Tiltai statomi, kad sujungtų skirtingus krantus. Santuokos sakramentas sujungia skirtingus žmones į šeimą, kuriai reikia Bažnyčios, valstybės, visuomenės palaikymo. Todėl dalyvaudami gegužinėse ir birželinėse pamaldose, tikintieji kviečiami įsitraukti į bendrą maldą, kuri tarsi tiltas sujungs tėvus ir vaikus bei stiprins šeimas.

Viešpaties malonių sustiprintos, mūsų krašto šeimos tegul tampa bendrystės bei maldos vietomis, tikromis Evangelijos mokyklomis ir mažomis namų Bažnyčiomis (plg. Amoris Laetitia, 325).

Ganytojai kviečia melstis už šeimas kuria nors iš čia pateiktų maldų.

Malda Šventajai Šeimai
(pagal Amoris laetitia)

Jėzau, Marija ir Juozapai,
su pasitikėjimu kreipiamės į jus, –
jumyse spindi tikroji meilė.

Šventoji Nazareto Šeima,
padaryk ir mūsų šeimas
bendrystės bei maldos vietomis, 
tikromis Evangelijos mokyklomis
ir mažomis namų Bažnyčiomis.

Šventoji Nazareto Šeima,
tenelieka mūsų šeimose
prievartos, užsisklendimo ir susiskaldymo,
o kiekvienas, kuris buvo įskaudintas ar papiktintas,
tepatiria paguodą ir išgydymą.

Šventoji Nazareto Šeima,
padėk visiems suvokti,
kokia yra graži šeima Dievo sumanyme,
ir saugoti ją šventą bei nepažeistą.

Jėzau, Marija ir Juozapai,
išgirskite ir išklausykite mūsų maldavimą.
Amen!

Malda už šeimą – visuomenės ir valstybės pagrindą

Visagali amžinasis Tėve, nuolankiai meldžiame Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, atleisk mums mūsų tautos nuodėmes, duok jėgų priimti Tave atmetančius, padėk išsaugoti Tėvynės laisvę ir apginti šeimą – visuomenės ir valstybės pagrindą.

Tėve, savo gailestingosios meilės jėga sustabdyk blogį ir apšviesk žmonių protus bei širdis pasirinkti gėrį. Amen.

Šaltinis: https://lvk.lcn.lt/

„Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs“ (Mt 28, 5–6).

Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys!

Su giliu tikėjimu, dėkingumu mus mylinčiam Dievui ir džiaugsmu širdyje švenčiame Kristaus Prisikėlimo iškilmę. Tai pati svarbiausia, pati nuostabiausia Gyvenimo šventė!

Kristus mirtimi ant kryžiaus, savo gyvybės auka ir dieviška galia nugalėjo mirtį, išlaisvino iš  nuodėmės, Prisikėlimu atvėrė mums kelią į naują gyvenimą Dieve.

Jėzaus iš numirusių Prisikėlimas nėra mirusiojo atgaivinimas, sugrįžimas į žemiškąjį gyvenimą, į mirtingą biologinio kūno tikrovę, bet įžengimas į visiškai kitokį, naują gyvenimą – Dievo platybę.

Kristaus Prisikėlimas žmogui yra svarbiausias įvykis ir reikšmingiausia žinia. Tai krikščioniškojo tikėjimo esmė ir amžinojo gyvenimo Dieve pagrindas. Jėzaus Prisikėlimu įvyko išsiveržimas į visiškai naujo pobūdžio gyvenimą, kuris nepavaldus mirties ir tapsmo dėsniui, į gyvenimą, atvėrusį naują žmogaus būties matmenį. Tai dieviškas įvykis, asmeninis Kūrėjo meilės aktas, apdovanojantis neįsivaizduojama buvimo pilnatve.

Jėzaus Prisikėlimu pasiekiama visiems svarbi nauja žmogaus būties galimybė, žmonėms atverianti naujo pobūdžio ateitį. Tokią ateitį suteikti gali tik Dievas. Toks naujas buvimas, tai dalyvavimas asmeninio Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios gyvenime.

Krikščioniui gyvybiškai svarbu giliai tikėti Kristaus prisikėlimu, juo tiesiog persiimti. Apaštalas Paulius jau Pirmajame laiške korintiečiams tai pabrėžė: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias mūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai <…> ir jūs dar tebeesate savo nuodėmėse. <…> Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome viltis į Kristų, tai mes esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis“ ( 1 Kor 14 – 20).

Kristaus mirtis ant kryžiaus ir Prisikėlimas savo gelbstinčia galia jau dabar mus daro naujais žmonėmis ir ruošia tam naujam, visiškai kitokiam gyvenimui Dieve. Kristaus kryžius ir Evangelija atskleidžia tikrąją gyvybės ir šio žemiškojo gyvenimo vertę, žmogaus kūrybai ir veiklai suteikia prasmę. Dievo ir artimo meilė taurina, trapią ir laikiną būtį keičia į amžiną ir dievišką.

Jėzus yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas – mūsų vienintelis Mokytojas ir Viešpats. Šiuo Keliu eidami ir jo Tiesa vadovaudamiesi, mes teikiame jam šlovę. Tai reiškia, jog visa būtimi suvokiame, kaip jis mus myli, kokie brangūs jam esame. Giliai suprantame, kaip mums reikia Dievo – tik jame mūsų gyvenimo prasmė ir tikroji laimė. Tai kartu šventumo kelias, leidžiantis tvirtai įsikibti mylinčio Dievo ranką, jam vienam teikti garbę ir vykdyti jo valią.

Kristaus Prisikėlimas pasaulio istorijos lygmeniu į akis nekrinta, yra tarsi mažas, nereikšmingas grūdelis. Tačiau jis savyje talpina neaprėpiamą Dievo galybę, tiesiog neįtikėtiną tikrovę. Mažas grūdelis savyje turi tai, kas ateityje tampa didu. Ta dieviška tikrovė ir galia peržengia bet kokį žmogaus supratimą, vaduoja iš visų piktojo pinklių, kuriomis siekiama įtvirtinti senojo žmogaus, nuodėmės vergo būseną.

Tikėjimas Prisikėlusiu Kristumi neleidžia žmogaus sumenkinti, jo gyvenimą apriboti vien tik žemišku gyvenimu ir jo poreikiais. Tik toks tikėjimas leidžia suvokti tikrąją žmogaus vertę ir kilnumą, jo prigimtyje visada matyti Kūrėjo paveikslą ir panašumą. Atveria asmenį ir visuomenę Dievo planui, jo minčiai, begaliniam, amžinam gyvenimui su Viešpačiu.

Tikėjimas Kristaus Prisikėlimu yra ir pagrindinė krikščionių persekiojimų priežastis. Giliai tikėdamas Kristaus Prisikėlimu, krikščionis niekada nesutiks su nuodėmės pasaulio logika ir jos struktūrų primetama sistema. Nesutiks su tamsybių kunigaikščio siūloma „geresne“ žmogaus versija, galimybėmis pačiam save „perkurti“. Atmes gundymą „būti kaip dievas“, spręsti, kas yra gera ir kas yra bloga.

Kokia, brangieji, neįkainuojama Dievo dovana yra tikėjimas. Visada, o ypač išbandymų metu galime patirti jo svarbą. Gyvename labai neramiais laikais. Daugybė grėsmių žmogui ir visam pasauliui. Pandemija, mirties grėsmė, artimų žmonių netektys, įvairios nelaimės, sukrėtimai ir iššūkiai. Į ką žmogui atsiremti? Kaip gyventi? Kokia gyvenimo prasmė? Kokia ateitis?

Švenčiant Visuotinėje Bažnyčioje popiežiaus Pranciškaus paskelbtus Šventojo Juozapo ir Šeimos metus yra gera galimybė atsiversti, artintis prie Dievo, atnaujinti tikėjimą, pagarba ir meile grindžiamus tarpusavio santykius. Tai kvietimas daugiau melstis, švęsti Sakramentus, stiprinti save Dievo žodžiu, parapijų pastoracijoje vadovautis paskelbtų metų sielovados gairėmis.

Viešpats mus sukūrė laimei ir džiaugsmui. Davė gyvenimą, padovanojo nuostabų pasaulį, kad mes, jo vaikai – tarpusavyje broliai ir seserys, vadovautumės teisingumu, būtume solidarūs, jautrūs vieni kitiems, ypač vargstantiems.  Nuostabūs žemiški namai įpareigoja prisiimti daugiau atsakomybės, gerbti ir saugoti gamtą.

Dievo Sūnus tapo žmogumi ir atėjo į žemę, „kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10). Tegul Prisikėlęs Kristus mums visiems duoda jėgų atsiliepti į jo malonę ir pasitikint Dievu su viltimi kurti ateitį.

Visiems, brangieji, prasmingų, Viešpaties palaimintų Kristaus Prisikėlimo švenčių!

Kristus prisikėlė! Iš tiesų prisikėlė! Aleliuja!

Vysk. Jonas IVANAUSKAS

Kaišiadorys, 2021 m. šv. Velykos

Brangūs tikėjimo broliai ir seserys,

2020 m. gruodžio 8 dieną, švenčiant Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę, popiežius Pranciškus paskelbė Šventojo Juozapo, Visuotinės Bažnyčios globėjo, metus. Jie truks iki šių metų gruodžio 8 dienos.

Paskelbdamas šiuos metus, Apaštališkajame laiške PATRIS CORDE Šventasis Tėvas atskleidė nuostabius šventojo Juozapo bruožus, jo uždavinį išganymo plane, jo ištikimybę vykdant Dievo valią. „Tėvo širdimi – taip Juozapas mylėjo Jėzų.“ Ir kaip pats popiežius sako, „Šio Apaštališkojo laiško tikslas yra ugdyti meilę šiam didžiam šventajam, kad būtume paskatinti melsti jo užtarimo, sekti jo dorybėmis ir jo uolumu“ (Patris corde, 7).

Šventojo Juozapo iškilmės dieną, kovo 19-ąją, taip pat pradėsime popiežiaus paskelbtus Šeimos metus, kurie kvies kiekvieną šeimą išgyventi laimės džiaugsmą, augti tikėjimu, branginti tarpusavio meilę ir vienybę, krikščioniškojo tikėjimo lobį perduoti savo vaikams.

Dėkodami Dievo Apvaizdai už šiuos Visuotinėje Bažnyčioje mūsų tikėjimo brolių ir seserų švenčiamus metus, kviečiame visus atverti savo širdis Viešpaties malonės veikimui. Kviečiame visus – šeimas, parapijas, bendruomenes, maldos grupių ir judėjimų narius, jaunimą ir garbaus amžiaus žmones – drauge jungtis į tikėjimo kelionę „pas Juozapą“.

Išganymo istorija – tai Dievo meilės planas išgelbėti žmogų. Šiame plane Juozapui buvo skirta labai svarbi užduotis – būti Švenčiausiosios Mergelės Marijos sužadėtiniu, Dievo Sūnaus Jėzaus globėju. Būdamas teisus ir visada pasirengęs vykdyti Dievo valią, jis turėjo drąsos parsivesti į savo namus sužadėtinę Mariją ir priimti Įstatymo numatytą Jėzaus tėvystę. Likdamas ištikimas šiai užduočiai, jis su meile rūpinosi Jėzumi, jį augino ir globojo, gelbėdamas jo gyvybę prisiėmė gyvenimo Egipte nepatogumus. Jėzui padėjo pažinti kasdienį paprasto žmogaus gyvenimą, padarė visa, kad būsimasis Mesijas augtų „išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52).

Krikštu tapome Jėzaus mokiniais, jo įkurtos tikinčiųjų bendruomenės, Bažnyčios nariais. Jo malonė skatina atnaujinti gyvenimą tikėjimu, kad galėtume atlikti užduotį, kuriai mus siunčia Šventoji Dvasia. Jėzus yra tikroji pasaulio šviesa, mūsų Gelbėtojas ir tikrasis Dievas, pašaukęs mus liudyti ir skleisti Dangaus karalystę žemėje. Mums Dievo duotas žemiškasis gyvenimas įgauna tikrąją prasmę ir vertę tada, kai atsidavę Viešpačiui vykdome jo valią, kai išbandymų ir sunkumų akivaizdoje vadovaujamės Evangelija, kai Jėzaus pavyzdžiu mylime artimą, o savo aplinkoje drąsiai liudijame tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Gyvas ryšys su Jėzumi neleidžia niekada pamiršti galutinio gyvenimo tikslo – amžinojo gyvenimo Dieve.

Todėl siekdami kuo geriau atlikti mums Viešpaties skirtas užduotis, šiais metais kviečiame labiau šventąjį Juozapą pažinti, ugdyti jam meilę, iš jo mokytis vykdyti Dievo valią, melstis prašant užtarimo.

Siekdami šių tikslų, svarbiausią dėmesį skirkime maldai. Tai mūsų pokalbis su Viešpačiu, širdies pakėlimas į Dievą. Maldos dėka turėsime nuostabiausią meilės ryšį su juo, geriausiai suprasime jo valią, turėsime drąsos ir jėgų ją vykdyti. Malda, užtariant šventajam Juozapui, leis per mus ir mumyse galingai veikti pačiam Viešpačiui. Svarbu, kad mes patys tvirtai tikėtume maldos galia ir dažnai karštai melstumės. Dievu pasitikinčia malda apimkime vieni kitus, šeimas, Bažnyčią ir Tėvynę.

Visus tikinčiuosius, o ypač šeimas, raginame skirti tinkamą laiką vakaro maldai drauge. Malda ypač reikšminga laimei ir džiaugsmui, šeimos darnai ir vienybei, tikėjimo brandai, vaikų religiniam ugdymui. Malda drauge atveria mus malonės veikimui ir vieni kitiems, padeda vieniems kitus geriau suprasti ir priimti, labiau mylėti ir iš širdies atleisti. Suteikia šviesos ir jėgų, duoda drąsos ir apdovanoja kantrybe.

Sekmadienis yra Viešpaties Prisikėlimo, pergalės prieš nuodėmę ir mirtį diena, Kristaus šlovės ir mūsų velykinio džiaugsmo šventė. Dalyvaudami Eucharistijoje mes gyvai susitinkame Prisikėlusį Jėzų ir tampame jo žodžių ir gyvenimo dalininkais. Tegul sekmadienio, Eucharistijos ir Atgailos sakramentų šventimas tampa nuolatiniu ir gyvu poreikiu, teįtvirtina mumyse giliausią troškimą įsišaknyti Jėzuje.

Ugdant gyvo tikėjimo bendruomenę svarbu pasirūpinti, kad parapijoje reguliariai vyktų Švenčiausiojo Sakramento adoracija, būtų skiriamas reikiamas dėmesys Sutaikinimo sakramento šventimui.

Šventajame Rašte mums kalba pats Dievas, atskleisdamas savo valios planą. Skatiname visus kasdien skaityti ir melstis su Šventuoju Raštu, atvira širdimi klausytis ir klausyti Viešpaties, nes jis yra mūsų Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, mūsų vienintelis Mokytojas.

Šalia Sakramentų ir Dievo žodžio, visais laikais buvo gyvos įvairios tikinčiųjų pamėgtos, tradicija tapusios maldingumo formos ir liaudies pamaldumo praktikos. Kryžiaus kelias (Kãlnai), rožinis, relikvijų gerbimas, procesijos, piligriminės kelionės, Advento ir Gavėnios maldingumo praktikos, įvairios pamaldos ir t.t. Skatiname visa tai palaikyti ir puoselėti. Norime paraginti taip pat praktikuoti eucharistinį Devynių pirmųjų mėnesių penktadienių pamaldumą, Gegužines ir Birželines pamaldas, spalio mėnesio Rožinio maldą. 

Dievo žodžiu mums kalbantis Viešpats moko kalbėtis tarpusavyje šeimoje. Su meile ir pagarba vieni kitus priimti, įsiklausyti, išgirsti, suprasti. Evangelijos dvasia telydi vyro ir žmonos pokalbius. Abu – tėtis ir mama – tesuranda laiko dažnai pasikalbėti su vaikais apie tai, kas jiems rūpi, tepasidalina savo gyvenimo ir tikėjimo patirtimis.

Kasdieniai, paprasti darbai, pasitarnavimas artimui, karitatyvinė veikla, įsipareigojimas parapijos bendruomenėje, tiesioginės pareigos, rūpinimasis bendruoju gėriu, socialiniu teisingumu, Dievo kūrinija, atsakomybė už Bažnyčios ir Tėvynės ateitį – tai neatsiejama krikščioniškojo įsipareigojimo dalis. Tai šventumo kelias, grindžiamas malda, Kristaus kryžiaus galia, Dievo malone vedantis į Prisikėlimo pergalę.

Švenčiant Šventojo Juozapo metus, kviečiame įsigilinti į popiežiaus Apaštališkąjį laišką PATRIS CORDE, sau taikyti biblines ir teologines įžvalgas ir iš šventojo Juozapo mokytis tikrai krikščioniškai gyventi.

Išskirtinį dėmesį šiame Laiške popiežius skiria šventojo Juozapo tėvystei. Ypač kviečiame visus vyrus šio dokumento šviesoje tikėjimo žvilgsniu pamatyti savo gyvenimą ir pašaukimą, tėvystę, santykius šeimoje, religinį gyvenimą, maldos ir sakramentų praktiką. Tuo pačiu būdu pažvelgti į darbą, santykius su bendradarbiais, materialines vertybes. Parapijų bendruomenėse svarbu tinkamą dėmesį skirti vyrų sielovadai.

Maldingumas šventajam Juozapui Bažnyčioje turi gilias tradicijas. Šalia iškilmingai švenčiamų jo garbei skirtų liturginių švenčių, raginame ypač trečiadieniais malda kreiptis į šventąjį Juozapą, kalbėti jo garbei skirtą litaniją, įvairias maldas, kiekvieną vakarą melstis „Į tave, palaimintasis Juozapai“ malda, atnaujinti kitas pamaldumo praktikas. Rekomenduojame kiekvieno mėnesio 19 dieną, pirmąjį mėnesio trečiadienį ar kurią nors kitą dieną atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes švęsti parapijoje Šventojo Juozapo dieną.

Popiežius Pranciškus Šventojo Juozapo metais suteikė Visuotinius atlaidus. Drąsiname visus naujai atrasti šį nuostabų Bažnyčios lobyną! Kiekvienas tikintysis, įprastinėmis sąlygomis, atlaidus gali pelnyti sau ar užtarimo būdu skirti mirusiesiems. Atlaidai, gaunami per Bažnyčią, atveria krikščioniui Kristaus ir šventųjų nuopelnų lobį, kad iš gailestingojo Tėvo jis gautų laikinųjų bausmių už savo nuodėmes atleidimą. Bažnyčia tuo nori ne tik pagelbėti šiam krikščioniui, bet ir paskatinti jį daryti maldingumo, atgailos ir meilės darbus (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1471, 1478).

Šventojo Juozapo šventumo pavyzdys tepamoko mus labiau mylėti Bažnyčią. Ji mūsų Motina. Meilė jai labai konkreti. Tai gyvenimas Evangelija, sekimas Jėzumi. Meilės Bažnyčiai mus geriausiai moko šventieji – kaip dėl jos dirbti ir vargti, kentėti ir džiaugtis, kaip su meile prisiliesti prie jos žaizdų. Tokios meilės mus moko šv. Atanazas ir šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Kotryna Sienietė ir šv. Teresė Avilietė, pal. Jurgis Matulaitis ir pal. Teofilius Matulionis.

Šventojo Juozapo metus švęskime džiugiai ir kūrybingai! Parapijų bendruomenėse ypač tikimės kunigų, šeimų, jaunų žmonių, katechetų, maldos grupių narių aktyvumo. Drąsiai dalinkimės iniciatyvomis, gerąja patirtimi, pasiūlymais tarpusavyje, parapijų internetinėse svetainėse, katalikiškoje spaudoje, Marijos radijo laidose, socialiniuose tinkluose.

Internetinės svetainės katalikai.lt Šventojo  Juozapo metams skirtuose puslapiuose rasite įvairios medžiagos tikėjimo kelionei „pas Juozapą“. Ši medžiaga bus nuolat papildoma ir atnaujinama.

Drauge su popiežiumi Pranciškumi skelbkime, kad „šventieji padeda tikintiesiems siekti šventumo ir savo luomo tobulumo. Jų gyvenimas yra konkretus įrodymas, kad įmanoma gyventi Evangelija“ (Patris corde, 7).

 Visiems linkime tvirtai pasitikėti Viešpačiu ir džiugiai švęsti  Šventojo Juozapo metus! Šventasis Juozapai, melskis už mus!

Vyskupas Jonas IVANAUSKAS
LVK Šv. Juozapo metų darbo grupės vadovas

Šaltinis: https://katalikai.lt/svjuozapometai/sielovadines-gaires

Šventasis Tėvas Pranciškus, 2020 metų gruodžio 8 d. pradėdamas Šv. Juozapo metus, pakvietė tikinčiuosius atrasti, jog žmonės, kurie atrodo gyvenantys slaptoje arba yra „antraeiliai“, atlieka neprilygstamą vaidmenį išganymo istorijoje. Toks yra ir šv. Juozapas – nepastebimas savo kasdieniu, diskretišku ir paslėptu buvimu, bet kartu užtarėjas, pagalbininkas ir vadovas sunkiomis akimirkomis. Šv. Juozapo metai tęsis iki 2021 m. gruodžio 8 d., o Šv. Juozapo metų minėjimo Lietuvoje gaires rasite puslapyje https://katalikai.lt/svjuozapometai/sielovadines-gaires

Popiežius Pranciškus posinodiniame Apaštališkajame paraginime Amoris laetitia dėkojo Dievui už gausybę šeimų, kurios, nors ir toli gražu nelaiko savęs tobulomis, gyvena meile ir žengia pirmyn, nepaisydamos gausių suklupimų pakeliui: „Santuokinis džiaugsmas, išgyvenamas net tarp skausmų, verčia pripažinti, kad santuoka yra būtinas džiaugsmo ir vargo, įtampos ir atvangos, kančios ir išlaisvinimo, pasitenkinimo ir troškimo, susierzinimo ir malonumo derinys, tačiau visada kelyje į draugystę, kuri skatina sutuoktinius rūpintis vienas kitu. Visi esame pašaukti gyvai stiebtis link to, kas pranoksta mus pačius ir mūsų ribas, tad nepraraskime vilties dėl savo trūkumų.“

2021 m. kovo 19-ąją popiežius Pranciškus pradeda šeimai skirtus metus. Tą dieną sukanka penkeri metai nuo Apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia paskelbimo. Šis dokumentas kalba apie meilę šeimoje, o jo pavadinimas lietuviškai reiškia „Meilės džiaugsmas“. Tad ir prasidedančių Šeimos metų oficialus pavadinimas yra Šeima – Amoris laetitia (Šeima – meilės džiaugsmas). Jie baigsis 2022 m. birželio 26 d. X Pasauliniu šeimų susitikimu Romoje kartu su Šventuoju Tėvu. Ta proga kovo 21 d. 12.30 val. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje šv. Mišias aukos Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivysk. Gintaras Grušas. Kviečiame drauge melstis šiose šv. Mišiose, kurios bus transliuojamos per LRT+.

Lietuvos vyskupai visus vyrus katalikus kviečia kovo 24 d., trečiadienį, pasninkauti ir melstis už Lietuvos šeimas. „Besimeldžiantis vyras savo vaikui yra tikras vyriškumo, rūpestingumo patikėtais žmonėmis bei atsakingumo vykdant Dievo valią kasdienybėje paveikslas“, – rašo ganytojai savo laiške: https://katalikai.lt/svjuozapometai/kronika/kovo24-vyru-pasninko-diena

Lietuvos vyskupų konferencijos informacija

Tikėjimo mokymo kongregacija atsakė neigiamai į viešai iškeltą abejonę dėl tos pačios lyties asmenų sąjungų laiminimo.

Vatikane pirmadienį su popiežiaus Pranciškaus žinia ir sutikimu paskelbtoje Kongregacijos „Responsum ad dubium“ tekste pateiktas klausimas, atsakymas į jį ir kongregacijos vadovų paaiškinanti nota, datuota 2021 vasario 22 diena.

„Į pateiktą klausimą: „Ar Bažnyčia turi galią teikti palaiminimą tos pačios lyties asmenų sąjungoms?“ atsakoma: „Ne“.“

Tikėjimo mokymo kongregacijos atsakymą į minėtąjį klausimą ir išsamią paaiškinančią notą pasirašė kardinolas Luis F. Ladaria SJ, kongregacijos prefektas, ir arkivyskupas Giacomo Morandi, kongregacijos sekretorius. Jie patikino notoje, kad „Bažnyčia ne tik neturi, bet ir negali turėti galios laiminti tos pačios lyties asmenų sąjungų“. Kita vertus, pirmose notos pastraipose pabrėžiama, kad tai nereiškia asmenų su homoseksualiomis tendencijomis atskyrimo nuo bažnytinio gyvenimo ir sielovados, padedančios augti tikėjime. Klausimas apie laiminimą kilo būtent tokios sielovados kontekste.

Nurodoma, kad popiežius Pranciškus, kuriam kongregacijos sekretorius audiencijoje pristatė klausimą, atsakymą į jį ir kongregacijos paaiškinančią notą, pritarė, kad kongregacija paskelbtų minėtąjį „Responsum ad dubium“ su paaiškinančia Tikėjimo mokymo kongregacijos vadovų nota. (SAK / Vatican News)

Šaltinis: https://www.vaticannews.va/lt

Vilnius, 2021 m. kovo 9 d.

Mes, Lietuvos tradicinių krikščioniškųjų bendrijų atstovai, tikime, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir apdovanotas prigimtiniu orumu. Dėl šio prigimtinio orumo kiekvienas žmogus – ir vyras, ir moteris – turi būti gerbiamas. Krikščioniškosios bendruomenės kviečia visus atpažinti Kūrėjo paveikslą kiekviename žmoguje, gerbti prigimtines žmogaus teises bei daryti visa, kas įmanoma, kad žmogaus orumas nebūtų temdomas smurto. Pastaruoju metu susirūpinimą kelia kai kurios teisėkūros iniciatyvos, kurios bando neigti žmogaus prigimtį ir kelia pavojų visuomenės bendrajam gėriui. Ypač didelį susirūpinimą kelia siūlymai ratifikuoti vadinamąją Stambulo konvenciją ir įteisinti partnerystę.

Bet kokia smurto – taip pat ir smurto prieš moteris – forma yra nepateisinama. Ne kartą atkreiptas dėmesys, jog Stambulo konvencija iš esmės tik atkartoja Lietuvos Respublikos teisėje jau įtvirtintas nuostatas, tad šios konvencijos ratifikavimas nepadėtų sumažinti smurto apraiškų, bet sukurtų kitų rimtų problemų. Esame įsitikinę, kad reikia palaikyti ne problemišką Stambulo konvenciją, bet visas priemones, leisiančias realiai įgyvendinti, o jei reikia – papildyti jau egzistuojančias Lietuvos teisės normas, numatančias smurto prieš moteris prevenciją ir užkardymą.

Kova su smurtu neturėtų būti vykdoma primetant visai visuomenei išankstines ideologines nuostatas ir supriešinant vyrus ir moteris. Prigimtiniai vyrų ir moterų skirtumai nėra spręstina problema, bet duotybė, kuria remiasi šeima ir visuomenė ir kuri atlieka esminį vaidmenį puoselėjant visos visuomenės bendrąjį gėrį, užtikrinant jos tvarumą bei ateitį.

Visuomenė yra praturtinama ne tuomet, kai ignoruojami vyrų ir moterų prigimtiniai skirtumai, bet tada, kai leidžiama ir padedama reikštis tam, kas vyrų ir moterų prigimtyje yra esminga bei geriausia. Todėl kultūra, papročiai, tradicijos, religinės nuostatos, atskleidžiančios tai, kas savita vyro ir moters prigimčiai, nėra naikintini stereotipai.

Stambulo konvencija siekia įtvirtinti dviprasmiškai interpretuojamą socialinės lyties (angl. gender) sąvoką, dirbtinai atskiriančią vyrų ir moterų vaidmenis nuo juos pagrindžiančios vyriškos bei moteriškos žmogaus prigimties, taip sukuriant teisines prielaidas lytį laikyti tik socialiniu konstruktu. Įtvirtinus teisėkūroje neaiškią socialinės lyties (gender) sąvoką, atsiras prievolė ją vartoti ir kituose susijusiuose teisės aktuose. Ypatingą susirūpinimą kelia Stambulo konvencijos 14 straipsnio nuostatos, įpareigojančios ją pasirašiusias šalis „įtraukti į visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programas mokymo medžiagą apie „lyčių vaidmenis be stereotipų“, ne tik siekiant užtikrinti lyčių lygybę, bet ir atmetant iš prigimties kylančius skirtumus. Teisinės prievolės diegti mokymą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“ (Konvencijos 14.1 str.) visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programose įtvirtinimas statytų į pavojų LR Konstitucijos 26 straipsnyje įtvirtintą tėvų ir globėjų teisę „nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“.

Dėl šių priežasčių nepritariame Stambulo konvencijos ratifikavimui ir aukščiau minimų nuostatų pavertimui privalomomis teisinėmis normomis Lietuvos valstybei ir visuomenei.

Ne mažesnį susirūpinimą kelia ir keičiantys prigimtinę šeimos sampratą siūlymai įteisinti partnerystę. Šeima yra natūralus valstybės ir visuomenės pagrindas, o ne socialinis ar teisinis konstruktas, kuris priklauso vien nuo įstatymų leidėjo valios. Šeima nėra vien tik bendras gyvenimas, siejamas emocinių ar turtinių ryšių. Ji yra prigimtinė bendruomenė, kylanti iš abiejų lyčių sąlygoto tarpusavio papildomumo, kuris yra esminė šeimos atsiradimo sąlyga, išskirianti ją iš visų kitų bendro gyvenimo formų. Tačiau tai ne tik santuokos sudarymo sąlyga, bet ir prigimtinių tėvystės, motinystės, brolių bei seserų, įskaitant vienišų motinų ir tėvų, giminystės ryšių atsiradimo sąlyga.

Šeima kaip pirminė ir prigimtinė bendruomenė yra palankiausia aplinka vaikų augimui, vystymuisi ir ugdymui. Ji ne tik geriausiai užtikrina vaiko prigimtinius poreikius bei giminystės ryšių tvarumą, bet taip pat ir visuomenės tęstinumą bei tvarumą. Kaip prigimtinė bendruomenė šeima yra pirmesnė už valstybę ir nėra įstatymų leidėjų kūrinys. Todėl įstatymų leidėjai neturėtų suteikti šeimos statuso ir teisinio pripažinimo toms bendro gyvenimo formoms, kurios neturi šeimos esmę lemiančių prigimtinių savybių.

Todėl Lietuvos tradicinės krikščioniškosios bendrijos nepritaria partnerystei ar kitiems teisiniams institutams, kurie leidžia įgyti šeimos statusą toms bendro gyvenimo formoms, kurios neturi šeimos esmei būdingų prigimtinių savybių.

Lietuvos tradicinės krikščioniškosios bendrijos kviečia įstatymų leidėjus pasirinkti tokius teisinio reguliavimo būdus, kurie neištrintų ribos tarp prigimtinės šeimos sampratos ir kitų bendro gyvenimo formų bei užtikrintų deramą bendrą gyvenimą vedančių asmenų faktinių santykių teisinę apsaugą.

Skatiname visų bendradarbiavimą kuriant visuomenę be smurto ir patyčių, kurioje kiekvieno jos nario santykiai su kitu būtų grindžiami abipuse pagarba ir artimo meile. Siekdami supratimo ir dialogo atpažinkime, jog už įsitikinimų ir pažiūrų įvairovės slypi mus jungiančios bendros žmogiškosios pamatinės vertybės.

Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas

Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus

Lietuvos sentikių Bažnyčios vadovas, Aukščiausiosios tarybos pirmininkas, dvasinis tėvas Grigorij Bojarov

Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis

Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas kunigas Raimondas Stankevičius

Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolyno vyresnysis ir Švč. Trejybės bažnyčios klebonas tėvas Mykolai Kozelkivskyy OSBM

Šv. Mišios šiokiadieniais 9 ir 18 val.

Šeštadieniais 10 ir 18 val.

Sekmadieniais 10, 12 ir 18 val.

Kryžiaus kelias:

Penktadieniais 17.15 val. ir sekmadieniais po Sumos šv. Mišių.