Širvintų rajono bendrojo lavinimo ugdymo įstaigų mokiniai, paskatinti dorinio ugdymo mokytojų, spalio 1–31 d. kūrybiškai susipažino su Šv. Tėvo Pranciškaus asmenybe, jo dvasingumu, prisiminė ir apmąstė jo vizitą Lietuvoje, kuris įvyko rugsėjo 22–23 d., ir šia žinia dalinasi su tikinčiaisiais.

Mokinių darbus pamatysite čia arba paspaudę piešinuką.

Širvintų bažnyčioje spalio 25 d. vaikai buvo įrašyti į Švenčiausios Mergelės Marijos rožinio ir Škaplieriaus draugiją. Škaplierius ir rožinis – tai brangūs simboliai, kurie vaikams kasdien primins, ką reikia padaryti ir ko nepamiršti, kad būtų tikrais katalikais.

Linkime jauniesiems Marijos mylėtojams, kad  Rožinis būtų ne gražus papuošalas, o maldos įrankis, nes, anot Šv. Jono Pauliaus II, kalbėti Rožinį yra ne kas kita, kaip kartu su Marija įsižiūrėti į Kristaus veidą. 

Įrašymo akimirka:

Spalio mėnesį Bažnyčia kviečia tikinčiuosius kasdien kalbėti Rožinį. Pop. Jonas Paulius II sakė : „Kalbėti rožinį yra ne kas kita, kaip kartu su Marija įsižiūrėti į Kristaus veidą.“ O Šventasis Tėvas Pranciškus, matydamas visuomenės pasidavimą piktojo žabangoms, kviečia tikinčiuosius po Rožinio sukalbėti maldą į Šv. arkangelą Mykolą.

Suteikiami visuotiniai atlaidai visiems, kurie bažnyčioje, šeimoje ar maldingoje draugijoje pamaldžiai kalba Rožinį.

Širvintų parapijoje Rožinį kalbės:

• pirmadieniais–antradieniais, ketvirtadieniais–šeštadieniais – 17.15 val. Širvintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Gyvojo Rožinio narės;

• trečiadieniais – 17.25 val. Širvintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje mokiniai ir tikybos mokytoja R. Blusevičienė; 

• sekmadieniais – 11.15 val. Širvintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Gyvojo Rožinio narės.

Žodis rožinis kilęs iš lotynų kalbos žodžio rosarium, kuris reiškia „rožių darželis“, „rožynas“. Šis vedinys paaiškina šios maldos Marijai kilmę. Tryliktajame amžiuje didikai paprastai apvainikuodavo savo mylimąsias rožių vainikais. Tuo metu buvo populiarus kurtuazinis reikalavimas, kad riteriai prisiektų ištikimybę Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Iš čia – paprotys „vainikuoti“ Švenčiausiąją Motiną, uždedant rožių vainiką ant jos atvaizdo arba dovanojant dvasinį „rožių vainiką“ rožinio malda.

Būtent tuo laikotarpiu Domingas de Guzmanas, tapęs žinomas šventojo Dominyko vardu, atvyko į Pietų Prancūziją sakyti pamokslų sektantams albigiečiams. 1208 metais, melsdamasis Prujo koplyčioje, jis išvydo Dievo Motiną. Pasirodžiusi Mergelė Marija išmokė jį kalbėti visą rožinį ir paragino mokyti kitus, kad apsisaugotų nuo erezijos bei nuodėmės.

Apie didžiulę rožinio galią netrukus sužinojo visas krikščioniškasis pasaulis. Šventasis Tomas Akvinietis (apie 1225–1274) sakė pamokslus apie rožinį, jam didžiai pasišventę buvo šventieji Pranciškus Salezas (1567–1622) ir Jonas Vianėjus (1786–1859). Šventasis Liudvikas Marija Grinjonas Monforietis (1673–1716) rašė: „Rožinis yra galingiausias ginklas, paliečiantis Širdį mūsų Atpirkėjo Jėzaus, kuris myli savo Motiną“. Vėlesniaisiais laikais palaimintasis tėvas Pijus (1887–1968) dažnai kalbėjo apie rožinio maldos veiksmingumą, jis sakė: „Rožinis yra mano ginklas“.

Pirmasis Rožinio kryžiaus žygis įvyko 1571 metais; jį pradėjo popiežius Pijus V, norėdamas apginti krikščioniškąją Europą nuo įsiveržusių musulmonų pajėgų. Priešininkų laivynams pagaliau susidūrus, už pergalę buvo dažnai kalbamas rožinis ir spalio 7 dieną krikščionių armada Lepanto mūšyje sutriuškino turkų laivyną. Venecijos senate buvo oficialiai pareikšta, kad „mūšį laimėjo ne generolai ir ne batalionai, o Rožinio Dievo Motina“. Atsidėkodamas ir pripažindamas, kad pergalė buvo pasiekta su Marijos pagalba, popiežius paskelbė spalio 7 dieną Pergalės Dievo Motinos švente.

Po dvejų metų popiežius Grigalius XIII šią šventę pavadino Šventojo Rožinio švente, perkėlė ją į pirmąjį spalio sekmadienį ir leido ją švęsti bažnyčiose, kuriose yra rožinio altorius. 1716 metais krikščionių pajėgos vėl nugalėjo turkus Vengrijoje. Kaip tik tuo metu popiežius Klemensas XI suteikė teisę švęsti šią šventę visoms bažnyčioms. Vėliau popiežius Pijus X vėl atkėlė šią šventę į spalio 7 dieną. 1960 metais ji buvo pavadinta Rožinio Švenčiausiosios Mergelės Marijos, o 1969 metais – Rožinio Dievo Motinos švente. Dabar ją privaloma minėti, o spalio mėnuo skirtas Rožiniui.

Devynioliktajame amžiuje tapo populiarus pasiaukojimas Pompėjos Dievo Motinai, ir tai prisidėjo prie Rožinio sklaidos. Dvidešimtajame amžiuje Dievo Motinos pasirodymai Fatimoje šį pasišventimą dar plačiau paskleidė. 1917 metų spalio 13 d. Fatimos Dievo Motina pasakė vaikams: „Aš esu Rožinio Motina. Atėjau įspėti tikinčiuosius, kad jie taisytų savo gyvenimą ir prašytų atleidimo už nuodėmes…. Žmonės privalo kalbėti rožinį. Tegu jį kalba kiekvieną dieną“.

Amžiams bėgant daugybė žmonių kalbėjo ir kalba rožinį – iš pradžių penkiolikos, dabar jau dvidešimties paslapčių apmąstymais jie kreipiasi į motiniškąją Marijos širdį, šaukiasi jos pagalbos ir meldžia sveikatos. O Marija visada vykdo šventajam Dominykui duotus rožinio pažadus, teikdama ypatingas malones, globą ir kitokią palaimą visiems, kas jai tarnauja su pasitikėjimu kalbėdamas rožinį.

Tradicinė malda

Pažvelk į mane klūpantį prie tavo kojų, nekaltoji prasidėjusioji Jėzaus Motina, kuri džiaugeisi vadinama Rožinio Karaliene Pompėjos slėnyje. Džiaugsminga ir pilna dėkingumo širdimi grįžtu pas tave, savo dosniausiąją geradarę, brangiausiąją Valdovę, savo širdies Karalienę, beribe meile mylinčią tikrąją Motiną. Dejavau iš skausmo – išgirdai mano verksmą; liūdėjau – paguodei mane; buvau tamsiame mirties slėnyje – suteikei man ramybę. Mano sielą sukaustė sielvartas ir mirties baimė, o tu, brangioji Motina, kartą į mane gailestingai pažvelgusi nuo savo sosto Pompėjoje, grąžinai man linksmybę. Ar buvo kada neišklausytas tas, kuris su pasitikėjimu į tave kreipėsi?! Jei tik visas pasaulis žinotų apie didį tavo gerumą, meilingą tavo užuojautą kenčiantiesiems, visa kūrinija melstų tavo pagalbos! Tešlovina tave per amžius žmonės žemėje ir angelai danguje, Mergele, Pompėjos Karaliene.

Iš maldų knygos Raccolta

Naujoji malda

Brangioji Motina, vainikuoju tave savo apmąstymų apie tavo šventą gyvenimą vainiku: balta rožė – tavo tyrumo, geltona rožė – tavo džiaugsmo, purpurinė rožė – tavo karaliavimo, žydra rožė – tavo sielvarto, raudona rožė – tavo kančios atminimui. Šiuo ypatingu „rožynu“ skatink mane gerbti gyvąjį tavo atminimą, sekti tavo pavyzdžiu ir tavo dvasia, kad mano, kaip ir tavo, gyvenime viešpatautų dorybė ir džiaugsmo pilnatvė. Amen.

Anthony F. Chiffolo. „Šimtas Marijos vardų. Istorijos ir maldos“,
„Katalikų pasaulio leidiniai“, 2004 m.

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Jo Ekscelencija vyskupas Jonas Ivanauskas Širvintų bažnyčioje per Šv. arkangelo Mykolo atlaidus, rugsėjo 30 d., iškilmingai inauguravo palaimintojo vyskupo Teofiliaus Matulionio altorių su I-ojo laipsnio relikvija.

Altorių puošia vyskupo Teofiliaus paveikslas, nutapytas lenkų dailininko Zbignievo Gierčako (Zbigniew Gierzcak), ir relikvija – vyskupo rankos, kuria laimindavo tikinčiuosius, kaulelis.

„Šiandien Jums istorinė diena – vyskupas Teofilius tapo širvintiškiu. Jis apsigyveno altoriuje, o gal net ir daugelio Jūsų širdyse,“ – kalbėjo kun. M. Talutis per votyvos šv. Mišias.

Pasak Teofiliaus Matulionio kanonizacijos proceso bylos postulatoriaus M. Talučio, jau pirmieji krikščionys skatino pagarbą relikvijoms. Apie 2 000 metų gyvuoja ši tradicija. Be to, šventųjų kauleliai yra įdedami į altorius, ant kurių bus aukojamos šv. Mišios.

Pats žodis relikvija reiškia palaikus. Bažnyčioje labiausiai gerbiamos pirmojo laipsnio relikvijos – paties šventojo palaikai ar jų dalys. Dar yra ir antrojo (šventojo drabužių dalys ar kiti artimi daiktai), ir trečiojo laipsnio (daiktai, kuriais buvo paliesti šventojo palaikai) relikvijos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad katalikybė skatina stabmeldystę, tačiau taip nėra. Antai šv. Jeronimas kalbėdamas apie relikvijas teigė: „Mes negarbiname relikvijų, bijodami, kad nesilenktume prieš kūrinį, tačiau gerbiame kankinių relikvijas, kad geriau garbintume Tą, kurio kankiniai jie yra – Kristų“.

J. E. vyskupas Jonas Ivanauskas, sakydamas sumos homiliją, atkreipė dėmesį į šių dienų realijas, kaip žemiškųjų gėrybių paieška nutolina mus nuo dieviškos karalystė kelio. Vyskupas džiaugėsi, kad dekano kunigo Leono Klimo rūpesčiu Širvintų bažnyčia garsės pamaldumu į palaimintąjį vyskupą kankinį Teofilių. O palaimintasis, pasak garbaus svečio, puikus pavyzdys, kaip puoselėti tikėjimą ir neprarasti pamaldumo net žiauriausiomis gyvenimo akimirkomis. Tuomet, kai iš jo buvo atimtas rožinis, jį pasidarė iš duonos. Šis rožinis yra išsaugotas Birštono sakraliniame muziejuje. Be to, savo pirmajame ganytojiškame laiške palaimintasis rašė: „Man pavesta rūpintis jūsų amžinuoju išganymu, pavesta būti jūsų sielų atsakingiausiu prieš Dievą ganytoju, būti jūsų tėvu ir vadu kelionėje į amžinosios laimės dangaus karalystę.“

Inauguravęs altorių, Jo Ekscelencija ragino pavesti pal. Teofiliui viską, kuo gyvename. Nors palaimintasis yra kenčiančiųjų globėjas, tačiau vyskupas skatino melstis, kad Teofilius būtų paskelbtas Lietuvos šventuoju ir globėju. Anot svečio, jau dabar matyti palaimintojo įtaka žmonėms. Ganytojas prisiminė gana netikėtą įvykį, kai atvažiavęs verslininkas pats pasisiūlė pagaminti Teofiliaus Matulionio plakatą ir jį pakabinti reklaminiame stende šalia autostrados Vilnius–Kaunas, kad palaimintasis pasveikintų atvykusį Šventąjį Tėvą. Pasak vyskupo, verslininkas galėjo pinigus investuoti į kelionę ar kažkokį nekilnojamąjį turtą, bet pasirinko gana kilnų darbą – garsinti palaimintąjį.

Tiek vyskupas Jonas Ivanauskas, tiek postulatorius kun. Marius Talutis atkreipė tikinčiųjų dėmesį, kad Šventasis Tėvas vizito metu, aplankęs pal. Teofiliaus įkalinimo vietą dabartiniame Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje, Lietuvą pavadino vilties švyturiu. Tokio didvyrių ir kankinių, kaip vyskupas Teofilius Matulionis, dėka tautos istorija yra gyva, o jie yra mūsų stiprybė.

Labai simboliška, kad pal. Teofiliaus altoriaus inauguracija vyko per Šv. arkangelo Mykolo atlaidus. Arkangelas yra garsus kaip Dievo karys, kovojęs su išpuikusiais angelais, o Teofilius Matulionis – kaip vyskupas kankinys, vyskupas kovotojas už tikėjimo tiesas ir tikinčiųjų teises.

Ši šventė taip pat ilgai įsimins ir bažnyčios rėmėjų atmintyje. Šv. Mišių pabaigoje dekanas L. Klimas padėkojo parapijiečiams, kurie kaip galėdami gražina ir remia bažnyčią. Ypatingi apdovanojimai – pal. Teofiliaus Matulionio beatifikacijai skirti medaliai – buvo įteikti įstaigai ir žmonėms, prisidedantiems prie bažnyčios dvasingumo puoselėjimo ir remiantiems finansiškai. J. E. vyskupas Jonas Ivanauskas medalius įteikė Adelei Savickienei, Nijolei Didžiokienei, Eglei ir Vladui Kojalams, Vytautui Stundžiai, Albertui ir Janinai Martinaičiams, Valerijai Četrauskienei, Dailiui Kovalevskiui, Širvintų parapijos globos namams. Dekanas kun. L. Klimas ir vyskupas J. Ivanauskas už bažnyčios išgražinimą padėkas įteikė architektei Audronei Kaušinienei, meistrui Justinui Gelažiui, Juozui Rakeliui, Lucijai ir Viktorui Domanskiams.

Šventei iškilmingumo suteikė Širvintų kultūros centro mišraus choro „Navis“ (vadovė A. Burakovienė) ir bažnyčios sumos choro (vadovas S. Kirtiklis) atliekamos giesmės. Jungtinis choras giedojo kompozitoriaus, vargonininko Pranciškaus Beinario sukurtas šv. Mišias. Chorui „Navis“ giedoti sakralines giesmes – ne naujiena. Choristų balsai jau skambėjo per Žolinę Pivašiūnuose, Musninkų, Kernavės, Alionių bažnyčiose.

Tikintieji po Šv. Mišių atrodė labai pakilios nuotaikos. Dauguma neskubėjo išeiti iš bažnyčios: kas meldėsi prie relikvijos, kas fotografavo naująjį altorių, kas dalinosi neišdildomais įspūdžiais, kas iš džiaugsmo nubraukė ašarą. Po iškilmingos ir gražios šventės belieka visiems palinkėti pal. Teofiliaus Matulionio žodžiais: „Drąsos! Pasitikėkime Dievu!“

Laura Kirtiklienė

D. Kunevičienės ir L. Kirtiklienės fotoreportažas:

K V I E Č I A M E

DALYVAUTI ŠIRVINTŲ PARAPIJOS ŠVENTĖJE – ATLAIDUOSE

Šių metų rugsėjo 30 d. – sekmadienį – kviečiame visus širvintiškius dalyvauti Širvintų parapijos globėjo

Šv. Arkangelo Mykolo šventėje ir atlaiduose.

Šia proga

Širvintų bažnyčioje 12 val. Šv. Mišias celebruos

Jo Ekscelencija Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas.

Vyskupas pašventins bažnyčioje įrengtą naują altorių, skirtą Palaimintajam Teofiliui Matulioniui,

taip pat išstatys nuolatiniam garbinimui – melsti užtarimo – Palaimintojo relikviją.

Altorius, kuris įrengtas Širvintų klebono ir parapijiečių aukomis, bus dedikuojamas šioms sukaktims:

               Palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos 1 metinėms;

               Lietuvos 100-mečiui;

               Šv. Jono Pauliaus II apsilankymui Lietuvoje 25-mečiui;

               Popiežiaus Pranciškaus apsilankymui Lietuvoje atminti.

Kviečiame dalyvauti!

Širvintų parapijos klebonas – kun. dek. Leonas Klimas

Brangūs broliai ir seserys, gyvenantys Lietuvoje ir už jos ribų,

Lygiai prieš 25 metus visi tapome istorinio įvykio liudininkai – pirmą kartą Popiežius apsilankė Lietuvos žemėje. Šv. Jono Pauliaus II apsilankymas tapo vienu didžiausių naujai atgimusios Lietuvos valstybės įvykių. Šiuo metu mūsų Tėvynė rengiasi istoriniam susitikimui. Su džiaugsmo virpuliu širdyje laukiame popiežiaus Pranciškaus ir rengiamės jo atvykimui. Tai bus ypatinga patirtis – pamatyti ir išgirsti Šventąjį Tėvą, kuris atvyksta aplankyti savo bendruomenės Baltijos šalyse. Katalikų Bažnyčios vadovas ketina susitikti ne tik su tikinčiaisiais, bet ir su visais geros valios žmonėmis, kuriems yra svarbios žmogiškosios vertybės, žmogaus prigimtinių teisių apsauga bei pagalba patiems vargingiausiems. Popiežiaus vizitas mūsų šalyje – labai svarbi tikėjimo ir vilties sustiprinimo proga bei demokratinės visuomenės pamatų tvirtinimas. Jau dabar, bet ypač paskutinėmis rugsėjo savaitėmis į Baltijos šalis nukryps tarptautinės bendruomenės dėmesys. Rugsėjo 23 d. iš Kauno Santakos parko į visą pasaulį bus transliuojamos šv. Mišios, kurias popiežius Pranciškus aukos kartu su Lietuvos ir iš užsienio atvykusiais vyskupais, kunigais ir susirinkusiais tikinčiaisiais. Įprastai sekmadienio vidurdienį popiežiaus kalbama Viešpaties angelomalda, po kurios jis kreipiasi į viso pasaulio tikinčiuosius, šį kartą sklis ne iš Apaštališkųjų rūmų lango Vatikane, bet iš Kauno.

Ką reiškia toks svarbus istorinis momentas Lietuvai? Pirmiausia – tai nuostabi Dievo dovana. Mūsų nedidelis kraštas, palyginti su kitomis pasaulio tautomis, sulauks tokio svarbaus svečio atvykimo! Antra, mus visus pasieks šv. Petro įpėdinio žodis, kuris ilgiems metams taps kelrodžiu stiprinant mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą maloninga Dievo apvaizda. Trečia, į visą pasaulį pasklis žinia apie mus ir mūsų kraštą. Tai suteiks galimybę daugeliui žmonių pasaulyje susipažinti su Lietuva ir kitomis Baltijos šalimis ir, be abejonės, padrąsins vis daugiau piligrimų ir turistų mus aplankyti.

Šiuo metu baigiama registracija į rugsėjo 22–23 d. renginius su Šventuoju Tėvu: į susitikimą su jaunimu Vilniuje šeštadienio vakare ir į šv. Mišias Kaune sekmadienio rytą. Ką daryti, jei nesuspėtume užsiregistruoti ar negautume kvietimo? Nenusiminkime! Galimybę pamatyti popiežių Pranciškų turėsime visi. Šventasis Tėvas, vykdamas papamobiliu Vilniaus ir Kauno gatvėmis, sveikins ir laimins visus, kurie išeis iš savo namų jo pasitikti. Brangieji, jei tik leidžia galimybės, kviečiame tomis dienomis nelikti vieniems namie prie televizijos ekranų, bet išeiti į gatves, kad būtumėte Popiežiaus pasveikinti ir palaiminti.

Popiežiaus atvykimas mums yra ypatinga bendrystės proga. Švęsdami Lietuvos atkurtos laisvės ir nepriklausomybės 100 metų jubiliejų dar kartą turime unikalią progą iš naujo pajusti Atgimimo sąjūdžio nuotaiką, tarsi vėl pasikartojantį Baltijos kelio vienybės momentą. Drąsinkime savo šeimos narius, kaimynus ir bendradarbius tapti istorinio įvykio dalyviais. Popiežiaus vizito šūkis „Kristus Jėzus – mūsų viltis“ vėl naujai težadina tą jaudinančią patirtį, kai prieš 25 metus Lietuvoje priėmėme popiežių šv. Joną Paulių II. Kvieskime vieni kitus atvykti! Padovanokime sau ir savo artimiesiems tikėjimo įkvėpimo progą ir mūsų tautos vienybės džiaugsmą!

Atvykime susitikti su popiežiumi Pranciškumi!

Lietuvos vyskupai

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susitikimų programą su Šventuoju Tėvu rasite čia

Rugsėjo 9 d. Bagaslaviškio bažnyčioje buvo švenčiami Šv. Kryžiaus išaukštinimo atlaidai. Šv. Mišias aukojo svečias, Bagaslaviškio parapijoje užaugęs kun. Tadas Piktelis. Šv. Mišiose giedojo Širvintų parapijos vaikų chorelis „Mykoliukai’“, vadovas Dailius Kavalevskis. Po Šv. Mišių kun. vikaras Povilas Slaminis padėkojo vaikams ir jų vadovui už gražias giesmes ir kiekvienam įteikė po dovanėlę.

Rugsėjo 8 d. Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo parapijoje svečiavosi Paparčių Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios moterų choras, vadovaujamas vargonininko Viktoro Zujaus. Svečiai giedojo vakarinėse Šv. Mišiose, kurias aukojo kun. vikaras Povilas Slaminis. Žmonės buvo sužavėti atliekamomis giesmėmis ir po Šv. Mišių padėkojo skambiais plojimais. Užtvirtinant draugystę tarp vargonininkų Viktoro ir Dailiaus ir jų vadovaujamų chorų, buvo švenčiama bendra agapė, kurios metu skambėjo lietuvių liaudies dainos, nenutilo pokalbiai. Linkime Paparčių bažnyčios moterų chorui ir jų vadovui Švč. Mergelės Marijos globos ir toliau nuostabiais balsais šlovinti Dievą.