Pelenų diena – vasario 14 d. – Šv. Mišios 10 ir 18 val.
Kryžiaus kelias:
- Penktadieniais, prieš Šv. Mišias (apie 17.20 val.).
- Sekmadieniais, po sumos Šv. Mišių (apie 13.15 val.).
Kartais gavėnia būdavo perdėm suvokiama kaip susilaikymo nuo maisto laikas. Tačiau XX a. Bažnyčia, nors ir primygtinai pabrėždama didžiulę pamaldumo ir atgailos praktikos svarbą, gerokai sušvelnino pasninko taisykles. Atgailos tikslas – atitaisyti savyje tai, kas graso įtraukti į nuodėmę, ir skatinti tai, kas veda į gera. Žinoma, reikia laikytis keleto privalomų Bažnyčios nurodymų dėl maisto: pasninkauti (susilaikyti nuo pieno ir mėsos produktų) Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį, penktadieniais susilaikyti nuo mėsiškų valgių. Susilaikymo nuo mėsiškų valgių taisyklė draudžia valgyti žinduolių bei paukščių mėsą ir tai, kas tiesiogiai susiję su mėsa. Leidžiama valgyti žuvį, kiaušinius, pieno produktus, jūros gėrybes.
Pasninkaujant leidžiama per dieną sočiai pavalgyti tik kartą, kitus du kartus (pvz., rytą ir vakare) – tik lengvai užkąsti. Geriant vandenį, pieną, vaisių sultis, pasninkas nepažeidžiamas.
Galbūt kai kas čia jaus stipresnį įkvėpimą. Pavyzdžiui, pagal naujausius Lietuvos vyskupų patarimus galima susilaikyti nuo prabangaus maisto arba atsisakyti nesaikingo pomėgio ar net priklausomybę sukeliančių produktų: saldumynų, kavos, alkoholinių gėrimų, tabako ir pan.
Tačiau apskritai gavėnia yra išskirtinis laikas, kuriuo kiekvienas, pasak šv. Teresės Avilietės, gali „išravėti savo daržą”. Kas uoliai to imsis, tas veikiai ras savo padėčiai tinkamų atgailos ir pamaldumo būdų. Štai keletas jų: tvardyti savo regą ir klausą, susilaikant nuo televizoriaus žiūrėjimo; laikytis išorinės bei vidinės tylos ir rasti daugiau laiko dvasiniams skaitiniams, maldai bei adoracijai vienumoje; šiokiadieniais dalyvauti Mišiose; lankyti ligonius ligoninėse ar senelių namuose; priimti svetimšalius; dalytis su labiausiai stokojančiais… Tokia yra šiuolaikinė ir labai veiksminga gavėnios praktika.
Viena sudedamųjų gavėnios atsivertimo dalių yra susitaikinimas su Dievu ir artimu. Šis susitaikinimas reiškiasi ir vyksta per Sutaikinimo sakramentą. Bažnyčia primygtinai reikalauja, kad kiekvienas jį priimtų prieš Velykas. Tam būtinas asmeninis dialogas su kunigu. Nuodėmių išpažinimui rengiamasi šiuolaikiniam pasauliui pritaikytu sąžinės patikrinimu. Susitaikinimas su Dievu įmanomas tik trokštant ir stengiantis susitaikinti su artimu. Maldoje „Tėve mūsų” iš tiesų tariame: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”, o Evangelijoje pagal Matą Viešpats pabrėžia: „Jei jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų” (Mt 6, 11–15)
Šaltinis: www.bernardinai.lt
