Katalikiškos laidotuvės

„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, – sako Jėzus.
Kas tiki mane, – nors ir numirtų bus gyvas.“ (Jn 11,25)

Mirties akivaizdoje Krikščionių bendruomenė meldžiasi už mirusįjį prašydama jam nuodėmių atleidimo bei teikia prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo paguodą mirusiojo artimiesiems. Katalikiškos tradicijos laidotuvių apeigose yra du pagrindiniai apeigų momentai – šv. Mišių auka už mirusįjį ir maldos prie mirusiojo karsto bei kapo duobės. Širvintų parapijoje katalikiškos laidotuvės organizuojamos dvejopu būdu:
a) mirusiojo kūnas atlydimas į bažnyčią šv. Mišių aukai ir atsisveikinimo maldoms prie karsto ir kapo palaiminimas kapinėse.
b) mirusiojo kūnas šv. Mišių metu lieka šarvojimo vietoje, po jų atsisveikinimo apeigos atliekamos šarvojimo vietoje ir kapo palaiminimas kapinėse.

Ateinant susitarti su kunigu dėl laidojimo laiko ir laidotuvių būdo reikalinga turėti mirties liudijimą arba pažymą. Parapijos archyve saugomai metrikai reikalingi duomenys: Mirusiojo vardas, pavardė, amžius; mirties vieta, data, priežastis. Ar mirusiajam buvo suteiktas Ligonių Patepimas? Mirusiojo tėvo vardas, pavardė; mirusiojo motinos vardas ir mergautinė pavardė. Civilinė būklė, likę įpėdiniai, adresas.
Kalbėtis su kunigu bei pateikti duomenis parapijos archyvui dera patiems artimiausiems mirusiojo šeimos nariams.
Netinka primesti bažnytinių laidotuvių tiems, kurie patys jų nenorėjo arba, gyveno ir mirė nekatalikiškai. Pagal bažnytines apeigas nelaidojami nekrikštyti asmenys, savanoriškai atsisakę katalikų tikėjimo, ateistai ir kiti, kurie būdami gyvi reiškė viešą priešiškumą Bažnyčiai ir iki mirties neparodė jokio atgailos ženklo.

Einantiems į šermenis patariame vietoj vainikų ar krepšelių atnešti prie karsto kelis žiedus skintų gėlių, porą žvakių ir auką mirusiojo artimiesiems arba užsakyti už mirusįjį šv. Mišias ir jų laiką bei vietą užrašyti ant užuojautos lapelio.

Maldingas budėjimas prie mirusiojo

Bažnyčia gerbia mirusio žmogaus kūną kaip Dievo kūrybos šedevrą, Šventosios Dvasios buveinę ir tiki, kad miręs kūnas perkeistas bus negendamybės ir prisikels iš kapų Pasaulio pabaigoje.
Maldingas budėjimas prie mirusiojo kūno vadinamas Šermenimis. Mirusysis šarvojamas namuose arba šarvojimo salėje. Tikinčiam žmogui dera į rankas įdėti Rožančių, paveikslėlį arba mažą kryželį. Tačiau, jei žmogus gyvas būdamas rožančiaus nekalbėdavo – nėra prasmės dėti ir mirusiam. Prie mirusiojo kūno deginamos šventintos žvakės! Šermenų metu tinka prie mirusiojo melstis, giedoti giesmes, ypač paskutinįjį vakarą.
Nedera šermenų budėjimo metu piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais!

Šv. Mišios bažnyčioje

Į bažnyčią šv. Mišioms už mirusįjį visus laidotuvių dalyvius prašome atvykti ne mažiau nei pusvalandį prieš šv. Mišias, kad visi norintieji spėtų atlikti išpažintį
Šv. Mišios krikščionio laidotuvių metu yra svarbiausioji apeiga, kurioje švenčiame Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinius, tos Aukos nuopelnus skirdami už mirusiojo išganymą. Šv. Mišių auka, artimųjų malda, Išpažintis ir šv. Komunija mirusiojo intencija yra kilniausia dovana ir pagalba mirusiajam. Todėl šv. Mišiose už mirusįjį, kurios paprastai aukojamos laidotuvių dieną, kviečiami dalyvauti ir drauge melstis visi artimieji. Taipogi praėjus nuo mirties 30 d., pusei metų ir metams derėtų mirusiojo intencija dalyvauti šv. Mišiose. Laidotuvių dalyviai, ypatingai artimieji ir šeimos nariai per Komuniją priimdami Kristaus Kūną, mokosi gyventi vienybėje su tuo, kuris „užmigo Viešpatyje“. Tikroji pagarba mirusiajam parodoma atliekant išpažintį ir priimant ir šv. Komuniją.
Bažnyčioje būtina laikytis pagarbios tylos, išjungti mobiliuosius telefonus.

Atsisveikinimas ir lydėjimas į kapines

Kunigas atėjęs į šarvojimo vietą kunigas drauge su giesmininkais ir susirinkusiais tikinčiaisiais gieda, skaito maldas už mirusįjį. Kunigui baigus melstis, laidotuvių dalyviai padeda išnešti gėles.
Laidotuvių procesijoje iš šarvojimo vietos iki automobilio-katafalko visuomet pirmas eina žmogus, nešantis kryžių (jeigu yra, paskui jį nešama mirusiojo nuotrauka-portretas), o paskui kryžių eina giedotojai, kunigas, nešamas karstas, paskui jį eina mirusiojo artimieji. Kryžiaus nešimui turėtų būti parinktas garbingas, doras, tikintis žmogus, apsirengęs kamža.
Kapinėse procesija rikiuojasi panašiu principu. Procesijoje nešamas kryžius, paskui jį nešama nuotrauka-portretas, laidotuvių dalyviai neša gėles, eina giesmininkai, kunigas, nešamas karstas, paskui kurį seka artimieji.
Tiek šarvojimo koplyčioje, tiek kapinėse visiems laidotuvių dalyviams reikėtų laikytis pagarbios, jautrios tylos. Laidotuvių apeigos tęsiamos kapinėse, todėl ypač ten privalu laikytis rimties ir susilaikyti nuo bereikalingų pokalbių (kapo duobės gylio, žemės ar parinktos vietos aptarinėjimo ir t.t.) ir ypatingai – nuo juokų.

Kunigui baigus maldas prie kapo duobės, mirusiojo artimiesiems tiktų į kapo duobę įberti žiupsnelį žemių.
Gedulingi pietūs – nėra pasilinksminimo laikas, todėl krikščionio laidotuvių gedulinguose pietuose netinka piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais!
Jei laidotuvės vyksta penktadienį – tardamiesi su gedulingus pietus organizuojančia įstaiga prašome įspėti dėl katalikams privalomo penktadienio susilaikymo nuo mėsiškų patiekalų.

Krikščionių pareiga yra rūpintis mirusiųjų kapais. Didele nepagarba mirusiajam tampa nesutvarkytas kapas, kai laidotuvių dieną ant kapo palikti vainikai ir gėlės virsta šiukšlių krūva. Lankant arba tvarkant artimųjų kapus, visada verta prisiminti mūsų krikščionišką pareigą visų pirmą ir visų svarbiausia – melstis už mirusius.

Comments are closed.