IN MEMORIAM. KUNIGAS ANTANAS ČERNA – UOLUS DIEVO KARYS

1937 m. lapkričio 20 d.–2020 m. vasario 20 d.

Širvintų šv. arkangelo Mykolo parapija drauge su Kaišiadorių vyskupijos dvasininkais vasario 22 d. amžinybėn išlydėjo ilgametį altaristą kunigą Antaną Černą.

Šiandien Pušaloto parapija, esanti Pasvalio rajone, gali didžiuotis, kad kunigas Antanas Černa, uolus Dievo karys, pasaulį išvydo būtent ten – prieš 82 metus, 1937 m. lapkričio 20 d.

Baigęs vidurinę mokyklą, dirbo tarybinio ūkio buhalterijoje. Pajutęs pašaukimą, 1960 m. įstojo į Kauno tarpdiacezinę kunigų seminariją. Kaip pasakojo emeritas vyskupas Juozapas Matulaitis, tais sovietiniais laikais klierikai nuolat buvo kviečiami saugumo, verbuojami ir klausinėjami, ar tikrai nori toliau mokytis, ar tikrai pasirinko teisingą kelią, gaudavo gundančių pasiūlymų. Kunigas Antanas tvirtai ėjo savo pasirinktu keliu ir nė akimirkai nesuabejojo pašaukimu tapti kunigu ir tarnauti Dievui ir žmonėms.

1965 m. gegužės 18 d. įšventintas į kunigus Kaišiadorių vyskupijai kunigas Antanas pradėjo savo tarnystės kelią, kupiną kliūčių, iššūkių, išradingumo, uolumo ir kūrybingumo. Nuo 1965 m., kas metus, buvo kilnojamas iš parapijos į parapiją: 1965 m. dirbo Jiezno (Prienų r.) parapijos vikaru, po metų tapo Palomenės parapijos klebonu ir aptarnavo Kryvonis (Kaišiadorių r.), 1968 m. jau Nemunaityje (Alytaus r.), o nuo 1969 m. Kiaukliuose (Širvintų r.), kur darbavosi net septynerius metus, ir dar aptarnavo Zibalus. Per tuos septynerius tarnystės metus, kunigo Antano pastangomis buvo įrengta karo metu sudegusi medinė Kiauklių bažnyčia.

1976 m. kunigas buvo perkeltas į Pivašiūnus. Tuo metu šios parapijos bažnyčia buvo tik maža kaimo šventovė, į kurią galbūt tik dzūkeliai atvykdavo pasimelsti ir paprašyti Dievo Motinos malonių. Kunigo Antano dėka buvo atgaivinta ši šventovė. Nors šioje parapijoje dirbo nemažai kunigų ir pasitarnavo, kad ji taptu vyskupijos piligrimystės centru, tačiau piligrimų šventovės įkūrėjas ir pradininkas, kaip teigia dvasininkai, buvo kunigas Antanas. Jis parodė išradingumą sutvarkydamas senąją Pivašiūnų bažnyčią, papuošdamas švč. Mergelės Marijos paveikslą, nors patyrė daug sunkumų ir teko įveikti daug kliūčių. Taip pat ypatingai išgarsėjo suorganizuodamas jaunimo procesiją sovietiniais laikais. Visus vyresniuosius paprašė užleisti jaunimui vietą. Juos papuošė procesijos drabužiais. „Taip lyg drąsino, skatino abejojančius eiti su Kristumi“, – prisimena tuomet Butrimonių parapijoje tarnavęs emeritas vyskupas J. Matulaitis.

Kunigas Antanas Černa taip pat ėjo Alytaus dekanato vicedekano pareigas, buvo vyskupijos bažnytinio meno ir remonto komisijos nariu. Pasižymėjo išskirtiniu uolumu pastoracijoje. Kaip vienas iš dvasininkų teigė, Pivašiūnų parapijoje kunigas padėjo ne tik savo jėgas, bet ir sveikatą. Jis persitempė, teko gydytis. Ta liga jį persekiojo visą gyvenimą. Anot dvasininko, kartais ne tik buvo sunku šalia kunigo, bet ir pats kunigas kovojo su savo negaliomis.

Nuo 1983 m. kunigas Antanas Černa darbavosi Vievyje ir aptarnavo Kazokiškių parapiją. Ir čia kunigas neliko nepastebėtas. Jis parapiją garsino jaunimo procesijomis, paruošdamas jaunus vargonininkus, atnaujino bažnyčios altorius, į dvasininkų kelią pakvietė ne vieną jaunuolį. Vyskupas Algirdas Jurevičius yra vienas iš jo mokinių.

Pablogėjus sveikatai, 2005 m. kunigas Antanas Černa buvo atleistas iš klebono pareigų ir paskirtas altaristu į Širvintų šv. arkangelo Mykolo parapiją. Naujos pareigos, su kuriomis taip pat reikėjo susigyventi, nesustabdė kunigo pašaukimo tarnauti Dievui ir žmonėms. Širvintiškiai jį pažino kaip uolų pamokslininką, liturgijos puoselėtoją, religinės muzikos mylėtoją, dvasios tėvą.

Kunigas širvintiškius nustebino savo poetiniais ir prasmingais pamokslais. Ne vienas gaudyte gaudė jo kiekvieną ištartą aiškų žodį. Labai uoliai laikėsi liturgijos ir griežtai reikalavo jos laikytis ne tik kunigų, bet ir parapijiečių, vargonininkų. Choristai jį mena kaip liturginės muzikos žinovą. Jo rūpesčiu buvo sudaryti giesmių aplankai pagal liturginius metus. Paskutiniais gyvenimo metais, kiek leido sveikata, kunigas nuoširdžiai patarnaudavo Krikštėnų seserims karmelitėms jų rekolekcijų namuose. Eilės nusidriekdavo prie kunigo klausyklos, o kas susitardavo ir privačioms išpažintims. Mylėjo jį žmonės. Ir jis žmones mylėjo.

Vasario 22 d., kai Širvintų bažnyčios parapijiečiai ir Kaišiadorių vyskupijos dvasininkai palydėjo kunigą Antaną Černą amžinybėn, katalikų Bažnyčia minėjo šv. apaštalo Petro Sosto šventę. Tikimės, kad šv. Petras bus jam maloningas ir atrakins amžinuosius vartus. Kaip anuomet Jėzus klausė apaštalo Petro, ar mylįs, šiandien tarsi girdim, kaip Dievas klausia kun. Antano Černos: „Ar mylėjai mane? Ar artinai žmones prie manęs?“ „Taip, Viešpatie, stengiausi, kiek galėjau, kiek leido mano jėgos, mano kūrybingumas… Tiek klausykloje, tiek prie altoriaus, tiek sakydamas pamokslus… Išlaikiau tikėjimą, kovojau gerą kovą“, – tarsi girdime atsakant kunigą Antaną Černą.

Parengta pagal Kaišiadorių vyskupijos kurijos informaciją ir dvasininkų pamokslus, pasakytus per šermenis ir laidotuvių dieną

UncategorizedPermalink