Bendrystė ir malda – Škaplierinių atlaidų kodas

Liepos 14 d., sekmadienį, Širvintų bažnyčios parapijiečiai šventė bendruomenės šventę – Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos atlaidus, liaudies pamaldumo tradicijoje vadinamą Škaplierine. Nors šie atlaidai nėra tituliniai, tačiau, gal dėl palankių oro sąlygų, o gal dėl mylimo Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės altoriaus paveikslo bažnyčioje, nuo seno Širvintose jie pritraukdavo daugiausiai maldininkų iš pačios parapijos ir aplinkinių vietovių. Vyresnio amžiaus parapijiečiai liudija, kaip į atlaidus suvažiuodavo giminaičiai iš tolimesnių Lietuvos kraštų, svečiuodavosi, džiaugsmingai švęsdavo šią šventę, o namiškiams buvo didelė garbė, kad gausus būrys artimųjų juos aplanko. Ši tradicija išlikusi iki šių dienų.

Šiais metais irgi susirinko nemenkas būrys parapijiečių, kurių laukė pažadėta klebono staigmena – priekiniame frontone,virš rozetės, įrengtas laikrodis. Naujo laikrodžio sekudžių tikslumu Šv. Mišias aukojo ir pamokslą sakė kun. civil. teis. mgr., rel. m. mgr. bibl. teol. lic. Mozė Mitkevičius. Kiekvieną kartą, kiek kunigas svečias aukoja Šv. Mišias Širvintų bažnyčioje, vis stebina savo paprastumu ir iškalba. Šį kartą kunigas Mozė per pamokslą pabrėžė, kad meilę turėtume suprasti kaip atsakomybę už kitą žmogų, už savo tikėjimą. Jis kvietė melsti Švč. Mergelės Marijos globos. Kunigas svečias sugebėjo išjudinti širvintiškius ir svečius ir per maldą „Tėve mūsų“ pakvietė visus susikabinti rankomis ir drauge, kaip vieningai Dievo tautai, melstis. Ir jam, žinoma, pavyko. Nors nedrąsiai, tačiau žmonės vienas kitam padavė rankas. Tą akimirką parapija atrodė kaip viena šeima.

Vieningai skambėjo dviejų parapijos chorų – vaikų ir suaugusiųjų – giesmės. O šv. Mišias vainikavo iškilminga eucharistinė procesija, kurioje dalyvavo visi parapijiečiai.

Neveltui tiek kunigas Mozė, tiek Širvintų parapijos dekanas kun. Leonas Klimas kvietė švęsti Škaplierinę kaip vienai bendruomenei. Bendrystė yra užkoduota šios šventės istorijoje. Ši šventė istoriškai susijusi su Palestinoje, ant Karmelio kalvos susibūrusia atsiskyrėlių bendruomene, davusia pradžią karmelitų ordinui ir su pirmiausia karmelitams būdingu atributu – škaplieriumi. Škaplierius yra karmelitų ypatingo pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai ženklas – ant kaklo nešiojamas audeklo gabalėlis, sakramentalija. Ordino nariams škaplierius yra abito dalis. 1247 metais popiežius Inocentas IV galutinai patvirtino karmelitų regulą. Pasak tradicijos, 1251 metais apsireiškusi Mergelė Marija įteikė škaplierių Anglijos karmelitų vienuoliui Simonui Stockui. Dievo Motina jam pažadėjo, kad tie, kas nešios škaplierių, nepateks į pragarą, o škaplierius nuo šiol bus išgelbėjimo, pagalbos pavojuje simbolis. Dar labiau karmelitų ordino platinamą su škaplieriumi susijusią maldingą tradiciją sutvirtino popiežiaus Jono XXII 1322 metais paskelbta bulė, kurioje sakoma, kad visi, nešiojusieji škaplierių, patį pirmąjį šeštadienį po mirties bus išvaduoti iš skaistyklos.

UncategorizedPermalink