Rožinio malda Širvintų parapijoje

Spalio mėnesį Bažnyčia kviečia tikinčiuosius kasdien kalbėti Rožinį. Pop. Jonas Paulius II sakė : „Kalbėti rožinį yra ne kas kita, kaip kartu su Marija įsižiūrėti į Kristaus veidą.“ O Šventasis Tėvas Pranciškus, matydamas visuomenės pasidavimą piktojo žabangoms, kviečia tikinčiuosius po Rožinio sukalbėti maldą į Šv. arkangelą Mykolą.

Suteikiami visuotiniai atlaidai visiems, kurie bažnyčioje, šeimoje ar maldingoje draugijoje pamaldžiai kalba Rožinį.

Širvintų parapijoje Rožinį kalbės:

  • pirmadieniais–antradieniais, ketvirtadieniais–šeštadieniais – 17.15 val. Širvintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Gyvojo Rožinio narės;

  • trečiadieniais – 17.25 val. Širvintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje mokiniai ir tikybos mokytoja R. Blusevičienė; 
  • sekmadieniais – 11.15 val. Širvintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Gyvojo Rožinio narės.

Žodis rožinis kilęs iš lotynų kalbos žodžio rosarium, kuris reiškia „rožių darželis“, „rožynas“. Šis vedinys paaiškina šios maldos Marijai kilmę. Tryliktajame amžiuje didikai paprastai apvainikuodavo savo mylimąsias rožių vainikais. Tuo metu buvo populiarus kurtuazinis reikalavimas, kad riteriai prisiektų ištikimybę Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Iš čia – paprotys „vainikuoti“ Švenčiausiąją Motiną, uždedant rožių vainiką ant jos atvaizdo arba dovanojant dvasinį „rožių vainiką“ rožinio malda.

Būtent tuo laikotarpiu Domingas de Guzmanas, tapęs žinomas šventojo Dominyko vardu, atvyko į Pietų Prancūziją sakyti pamokslų sektantams albigiečiams. 1208 metais, melsdamasis Prujo koplyčioje, jis išvydo Dievo Motiną. Pasirodžiusi Mergelė Marija išmokė jį kalbėti visą rožinį ir paragino mokyti kitus, kad apsisaugotų nuo erezijos bei nuodėmės.

Apie didžiulę rožinio galią netrukus sužinojo visas krikščioniškasis pasaulis. Šventasis Tomas Akvinietis (apie 1225–1274) sakė pamokslus apie rožinį, jam didžiai pasišventę buvo šventieji Pranciškus Salezas (1567–1622) ir Jonas Vianėjus (1786–1859). Šventasis Liudvikas Marija Grinjonas Monforietis (1673–1716) rašė: „Rožinis yra galingiausias ginklas, paliečiantis Širdį mūsų Atpirkėjo Jėzaus, kuris myli savo Motiną“. Vėlesniaisiais laikais palaimintasis tėvas Pijus (1887–1968) dažnai kalbėjo apie rožinio maldos veiksmingumą, jis sakė: „Rožinis yra mano ginklas“.

Pirmasis Rožinio kryžiaus žygis įvyko 1571 metais; jį pradėjo popiežius Pijus V, norėdamas apginti krikščioniškąją Europą nuo įsiveržusių musulmonų pajėgų. Priešininkų laivynams pagaliau susidūrus, už pergalę buvo dažnai kalbamas rožinis ir spalio 7 dieną krikščionių armada Lepanto mūšyje sutriuškino turkų laivyną. Venecijos senate buvo oficialiai pareikšta, kad „mūšį laimėjo ne generolai ir ne batalionai, o Rožinio Dievo Motina“. Atsidėkodamas ir pripažindamas, kad pergalė buvo pasiekta su Marijos pagalba, popiežius paskelbė spalio 7 dieną Pergalės Dievo Motinos švente.

Po dvejų metų popiežius Grigalius XIII šią šventę pavadino Šventojo Rožinio švente, perkėlė ją į pirmąjį spalio sekmadienį ir leido ją švęsti bažnyčiose, kuriose yra rožinio altorius. 1716 metais krikščionių pajėgos vėl nugalėjo turkus Vengrijoje. Kaip tik tuo metu popiežius Klemensas XI suteikė teisę švęsti šią šventę visoms bažnyčioms. Vėliau popiežius Pijus X vėl atkėlė šią šventę į spalio 7 dieną. 1960 metais ji buvo pavadinta Rožinio Švenčiausiosios Mergelės Marijos, o 1969 metais – Rožinio Dievo Motinos švente. Dabar ją privaloma minėti, o spalio mėnuo skirtas Rožiniui.

Devynioliktajame amžiuje tapo populiarus pasiaukojimas Pompėjos Dievo Motinai, ir tai prisidėjo prie Rožinio sklaidos. Dvidešimtajame amžiuje Dievo Motinos pasirodymai Fatimoje šį pasišventimą dar plačiau paskleidė. 1917 metų spalio 13 d. Fatimos Dievo Motina pasakė vaikams: „Aš esu Rožinio Motina. Atėjau įspėti tikinčiuosius, kad jie taisytų savo gyvenimą ir prašytų atleidimo už nuodėmes…. Žmonės privalo kalbėti rožinį. Tegu jį kalba kiekvieną dieną“.

Amžiams bėgant daugybė žmonių kalbėjo ir kalba rožinį – iš pradžių penkiolikos, dabar jau dvidešimties paslapčių apmąstymais jie kreipiasi į motiniškąją Marijos širdį, šaukiasi jos pagalbos ir meldžia sveikatos. O Marija visada vykdo šventajam Dominykui duotus rožinio pažadus, teikdama ypatingas malones, globą ir kitokią palaimą visiems, kas jai tarnauja su pasitikėjimu kalbėdamas rožinį.

Tradicinė malda

Pažvelk į mane klūpantį prie tavo kojų, nekaltoji prasidėjusioji Jėzaus Motina, kuri džiaugeisi vadinama Rožinio Karaliene Pompėjos slėnyje. Džiaugsminga ir pilna dėkingumo širdimi grįžtu pas tave, savo dosniausiąją geradarę, brangiausiąją Valdovę, savo širdies Karalienę, beribe meile mylinčią tikrąją Motiną. Dejavau iš skausmo – išgirdai mano verksmą; liūdėjau – paguodei mane; buvau tamsiame mirties slėnyje – suteikei man ramybę. Mano sielą sukaustė sielvartas ir mirties baimė, o tu, brangioji Motina, kartą į mane gailestingai pažvelgusi nuo savo sosto Pompėjoje, grąžinai man linksmybę. Ar buvo kada neišklausytas tas, kuris su pasitikėjimu į tave kreipėsi?! Jei tik visas pasaulis žinotų apie didį tavo gerumą, meilingą tavo užuojautą kenčiantiesiems, visa kūrinija melstų tavo pagalbos! Tešlovina tave per amžius žmonės žemėje ir angelai danguje, Mergele, Pompėjos Karaliene.

Iš maldų knygos Raccolta

Naujoji malda

Brangioji Motina, vainikuoju tave savo apmąstymų apie tavo šventą gyvenimą vainiku: balta rožė – tavo tyrumo, geltona rožė – tavo džiaugsmo, purpurinė rožė – tavo karaliavimo, žydra rožė – tavo sielvarto, raudona rožė – tavo kančios atminimui. Šiuo ypatingu „rožynu“ skatink mane gerbti gyvąjį tavo atminimą, sekti tavo pavyzdžiu ir tavo dvasia, kad mano, kaip ir tavo, gyvenime viešpatautų dorybė ir džiaugsmo pilnatvė. Amen.

Anthony F. Chiffolo. „Šimtas Marijos vardų. Istorijos ir maldos“,
„Katalikų pasaulio leidiniai“, 2004 m.

Šaltinis: www.bernardinai.lt