Susipažinkime – esu Teofilius

Tamsūs lapkričio vakarai slepia viską: gatves, medžius, namus, žmones, o ir mes patys slepiamės nuo darganos, vėjo ar iš žemai slenkančių debesų krintančios šlapdribos. Niekas ir nepastebėtų to vienišo pakeleivio, apsirengusio nutrinta šimtasiūle, apibrizgusia kepure, tačiau giedru, vos ne švytinčiu veidu. Bet jis ir nesistengia būti pastebėtas. „Susipažinkime – esu Teofilius“, – sako ir tiesia ranką pasisveikinti. Nei šis, nei tas pagalvotum, nėra kada čia gaišti ir pažindintis, bet iš mandagumo sustoji, ištiesi ranką, susipažįsti ir… ir nustembi, ką slepia šis prastas, nutrintas apdaras, kokią gyvenimo istoriją gali sužinoti iš netikėtai sutikto pakeleivio.

Pasirodo, šis žmogus, tai dabar jau palaimintuoju paskelbtas arkivyskupas Teofilius Matulionis. Arkivyskupas taip apsirėdęs? „Kažas čia ne taip, – knibžda vidinis balsas, – jis juk nesibastytų lietingą penktadienio vakarą kažkur Širvintose.“ O žmogus ramiu balsu pasakoja savo pašaukimo ir kankinystės istoriją. Išorinių įvykių ir vidinių išgyvenimų seka sklandžiai plaukia. Pasakotojas įtikinamumą pelno vieną ar kitą pasakojamąjį faktą iliustruodamas nuotrauka, dokumento kopija, ar pageltusiu originalu, anuometės spaudos publikacija, archyviniais dokumentais, mokslininkų darbais.

Kuo didesnius išbandymus ir sunkumus patyrė pasakotojas arkivyskupas, tuo santūriau apie juos kalbėjo. „Iki tol įsivaizdavau, kad kankinystė yra kažkur toli,“ – tik tiek prasitaria Teofilius, kai pirmą sykį tiesiogiai susidūrė su bolševikų niekšybe. Vakaro pakeleivis toliau liudija naktinių tardymų baisybes, prasčiausio maisto stoką, vergiško darbo tolimoje šiaurėje sunkumus, daugkartinių bandymų slapčia nužudyti akimirkas ir nelaisvėje praleistų metų dienas. Šventojo Tėvo paskirta ir prisiimta atsakomybė už bendruomenes, išsiblaškiusias gimtąjį kraštą kelis kartus pranokstančioje teritorijoje: nuo Archangelsko iki Pskovo, o vėliau – už persekiojamus Kaišiadorių ir gretimų vyskupijų žmones, sunkiai įsisąmoninama nieko panašaus nepatyrusiam klausytojui. Išgirstus žodžius suvoki, tačiau nesupranti, kaip tiek galėjo iškęsti vienas žmogus ir kaip niekingai skamba mūsų kasdieniai verkšlenimai apie gyvenimo problemas, sunkumus. Jie atrodo tokie menki, tokie lengvai įveikiami, kad net skųstis gėda.

Pasakotojo veidas pragiedrėja, pasirodo net šypsena, kai jis prabyla apie jį tikrai džiuginančius momentus – pasitikimą Lietuvoje po pirmosios tremties, susitikimus su popiežiumi Pijumi XI.

„Ko jaunas, nepatyręs nepridarai ir kiek turi savyje ambicijų?“ – šypsosi vakaro svečias, porindamas apie savo nesėkmes ėmusis bažnyčių rekonstrukcijų ir statybų Latvijoje. Nuoskaudos, jog nepavyko organizuoti misijų Rusijoje. Prisitaikėliška, sovietams nusilenkusių savais laikytų kunigų – Stankevičiaus, Bakšio ir kitų – laikysena neišgąsdino, nesumenkino Teofiliaus ryžto. Visos kunigystės ir vyskupystės kliūtys, kurias patyrė Matulionis, suteikė peno apmąstymams, tapo savotiškomis dvasinėmis pamokomis, o viena kita ryškesnė situacija taikliai apibūdinama į jo lūpas įdėtomis Šventojo Rašto mintimis. Ypač įstrigo epizodas, kai žadami išsiųsti pagal kalinių pasikeitimo sutartį į tėvynę lietuviai laukia laisvės momento vienoje kameroje „panašūs į Senojo Testamento pranašą Joną didžuvės pilve“. „Žmogus auga tada, kai jam nesiseka. Įveikęs nesėkmes, jis paauga,“ – tarsi byloja kunigo ištarti žodžiai.

 

Nors pasakojami baisūs išgyvenimo epizodai, visgi arkivyskupas išvengia taip įprasto negatyvumo, apie visus pasakoja ir apibūdina savo skriaudėjus su šiluma.

Klausaisi ir suvoki, kad Matulionis ir jam gyvam esant, ir beatifikacijos bylą rengiant, Šventojo Sosto dėmesį patraukė pasišventimas tarnauti katalikams be tautybės ir situacijos skirtumas plačioje Rusijos imperijoje, o vėliau – Sovietų Sąjungoje. Pašnekovas lieka ištikimas savo įsitikinimams ir rūpesčiui, net ir tapus Kaišiadorių ordinaru, telkti kunigus darbui į Rytus nuo Lietuvos, rinkti aukas liturginiams reikmenims, kurių stokojo bolševikų apiplėštos bendruomenės. Įspūdingas paradoksas – KGB slapta daryti įrašai, kuriais siekta T. Matulionį varžyti ir kompromituoti, tapo jo atsidavimo Dievui ir Bažnyčiai įrodymais, kuriuos Teofilius varto, tarsi savo paties rašytus dienoraščio puslapius.

Ir vakaras atrodo tapo nebe toks tamsus, ir nebešalta klausantis švento žmogaus gyvenimo istorijos. Pasirodo, kiekvienas, ypač kenčiantis ar persekiojamas, išgyvenantis nepriteklių, turi dangiškąjį Globėją, palaimintąjį Teofilių, spinduliuojantį atsparumu žemiškiems išbandymams ir skleidžiantis meilės dvasią – meilės atokumoje esantiems broliams ir artumoje esantiems neprieteliams. Nes pastariesiems, kaip jis pats sakė, užuojautos ir pagalbos reikia dar labiau…

Toks tikras susitikimas nebūtų įmanomas, jei ne penktadienio vakarą Širvintų parapijos globos namuose nebūtų suorganizuotas monsinjoro Algirdo Jurevičaus knygos „Susipažinkime – esu Teofilius“ pristatymas.

„Kai manęs klausia apie knygą, tai aš galiu pasakyti, kad knygą rašiau apie du mėnesius, bet koregavimas, maketavimas, kol iš kiekvieno nuotraukos autoriaus buvo gautas leidimas, spausdinimas, visa tai užtruko beveik tris mėnesius, – susirinkusiems dalyviams pasakojo autorius Algirdas. – Bet tai nereiškia, kad aš, pradėdamas nuo nulio, rašiau tuos du mėnesius knygą. Aš jau daugelį metų dalyvavau garbingojo arkyvyskupo Teofiliaus beatifikacijos byloje, buvau tos bylos notaras, todėl perskaičiau visą medžiagą, susijusią su jo gyvenimu, ir todėl man tie du mėnesiai užtruko sėsti ir, suradus tam tikrą patrauklią formą, išdėstyti visą tai, ką buvau sukaupęs per ilgą laikotarpį. Knygoje yra daug paveikslėlių, todėl ji lengvai skaitoma, tinka ir vyresnio amžiaus žmogui, ir jaunimui. Kiekvienas knygos skyrelis – savotiška dvasinė pamoka.

           Kai gilinausi į Teofiliaus gyvenimą, man atrodė, kad pagrindinis motyvas, kuris jį skatino rūpintis Rusijos katalikais, yra atsakomybė ir ištikimybė savo pareigoms. Tačiau vėliau aš savo nuomonę pakeičiau ir štai kodėl. Kai Matulionis buvo paskirtas nauju Kaišiadorių vyskupijos, kuriai turėtų visa širdimi tarnauti, rūpintis ir pamiršti, kas liko Rusijoje, kaimenės vyskupu (taip buvo, tarsi atpalaiduotas, atleistas nuo tos atsakomybės už Rusiją, jos katalikus) vis tiek ir toliau rūpinosi misijomis Rusijoje, domėjosi, kas vyksta, ragino kunigus ten vykti, susirašinėjo su likusiais draugais. Todėl galima daryti išvadą, kad tai ne pareiga jį vertė taip elgtis, bet meilė Rusijos tikintiesiems, lyg likusiai kaimenei be piemens.

Kita vertus ir patys žmonės jį mylėjo, rašė kalėjimo vadovams prašydami, kad jį išleistų, nebijodami pasiršyti po kreipimusi, nors tai buvo tolygu sau pasirašyti nuosprendį.

Knygoje nėra paminėta šio atvejo, bet Solovkose, kai Teofilius kalėjo kunigams skirtoje saloje, jiems buvo uždrausta atlikti bet kokias religines apeigas, klausyti išpažinčių ir panašiai. Visgi, kartais nutikdavo taip, kad kas nors iš pasauliečių kreipdavosi norėdami atlikti išpažintį. Tarp kalinių buvo skundikas, kuris išduodavo nepaklusnius kunigus. Kai pastarasis kreipėsi į kunigą Teofilių, kad išklausytų jo išpažinties. Kunigas Teofilius nors ir žinodamas, kad bus išduotas, vis tiek išklausė jo išpažinties ir, žinoma, buvo įskųstas. Tai jam kainavo baudžiamąjį izoliatorių. Visgi šis įvykis parodo Teofiliaus apsisprendimą: jeigu žmogus kreipėsi dėl dvasinių dalykų, nesvarbu, kad yra uždrausta, privalai atlikti savo pareigą. Jį tardantiesiems į klausimą, ar jis nežinojęs, kad negalima klausyti išpažinčių, jis prisipažino, kad žinojęs, bet ir toliau, jei kas į jį kreipsis kokių dvasinių patarnavimų, jis vis tiek ir toliau klausys. Ši situacija atskleidžia Šventojo Rašto mintį – Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių.

Susidaro įspūdis, nors tiesioginių įrodymų ir nėra, kad Teofilius kažkur mokėsi teisės. Jis tarsi žinojo ir mokėjo, kaip reikia suprantamai ir argumentuotai atsakyti persekiotojams jų kalba. Tai matome iš jo laiškų prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvą okupavus rusams. Nedaugelis Lietuvoje žinojo, kas tas bolševizmas, kokia jo ideologija. Teofilius buvo tos srities ekspertas. Todėl užėjus rusams ir norėdamas ap(si)ginti, jis cituodavo įstatymus, kodeksų nuostatus, konstitucijos straipsnius. Atėjūnams sukeldavo nuostabą, kad štai yra žmogus, kuris vos ne geriau už juos žino ir išmano jų teisę. Teisės išmanymo viršūnė – Teofiliaus rašytas memorandumas, kuriame jis aiškiai išdėstė, ko siekia bažnyčia, ko turi siekti valstybė, ir kadangi tai yra dvi skirtingos sritys – valstybė neturi trukdyti bažnyčiai atlikti savo misijos.

Kaišiadoryse Teofilius buvo pakankamai trumpai, nuo 1943 iki 1946 m. Čia visų pirma Teofilius išgarsėjo kaip jaunimo gynėjas, pirmiausia nuo vokiečių, nes jie buvo sumąstę grobti jaunimą ir vežti darbams į Vokietiją. Jei pradžioje vokiečiai geruoju šnekino, bet niekas nesutiko, tai vėliau tiesiog pradėjo gaudyti. Pasakojama, kad kartą į Žiežmarių bažnyčią įsiveržę vokiečių kareiviai, išsivarė visus jaunuolius: nepilnamečius, merginas, vaikinus. Teofilius puolė juos ginti. Keletą kartu važiavo į Kauną pas vokiečių generalkomisarą, rašė laiškus, kad jaunuoliai būtų paleisti.

Kitas jo žingsnis buvo, kai jau atėjo sovietai ir jaunuolius rašė į komjaunimo organizacijas, vertė stoti į įvairias ideologines organizacijas. Teofilius parašė ganytojišką laišką, kuriame nurodė, kad tikinčiam jaunimui nedera stoti į pionierių ar komjaunuolių organizacijas, nes tai visiškai neatitinka krikščioniško tikėjimo. Kai buvo perskaitytas šis laiškas Kaišiadorių katedroje, daug jaunuolių nuėjo ir padėjo savo bilietus, rašė atsisakymus ir išstojo iš šių organizacijų, nes tiesiog nesuprato, kas tai per organizacija, kol vyskupas neišaiškino. Taigi, Teofilius Kaišiadoryse išgarsėjo, kaip kunigas, ginęs jaunuolius nuo fizinio ir moralinio smurto, ginęs nuo tos klaidingos ir klaidinančios ideologijos.

Teofilius, būdamas vyskupu pasirinko šūkį: „Per kryžių į žvaigždes.“

Knyga „Susipažinkime–esu Teofilius“ parašyta pirmuoju asmeniu, todėl gali atrodyti, jog tai autobiografinė knyga, nes ir ant viršelio nėra taip aiškiai parašyta, kas autorius, tiesiog parašyta: „UŽRAŠĖ Algirdas Jurevičius“. Iš tiesų, ir domėdamasis Teofiliaus gyvenimu, ir rinkdamas medžiagą bylai, darydamas įvairius apibendrinimus, bandydamas suvokti jo asmenybę, pajutau tos asmenybės patrauklumą ir tai, kas man buvo aktualu, kas mane labiau patraukė, būti Dievo bičiuliu, tuo norėjau pasidalinti su skaitytojais. Manau, daugiau ar mažiau pavyko, ir tiesiog ką atradau Teofiliaus gyvenime. O Teofiliaus vardas reiškia dievo draugą, bičiulį. Manau, kad šios knygelės dėka ir daugiau žmonių taps teofiliais – Dievo draugais,“ – baigdamas susitikimą linkėjo monsinjoras Algirdas Jurevičius.

Ant sienos kabantis palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio portretas, kuriame šimtasiūlė dengė iškilmingus vyskupo drabužius, o lagerių spygliuotos vielos pastojo kelią, tarsi kvietė sustoti, neskubėti, pakelti mintis nuo kasdienių rūpesčių ir rudens darganų ir susipažinti: „Esu Teofilius.“

Nuotraukos G. Murauskaitės

UncategorizedPermalink

Comments are closed.