„Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“ (Lk 2, 10-11)
Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys!
Švenčiame Jėzaus Kristaus gimimą. Šloviname Viešpatį ir dėkojame Jam, kad atėjo į žemę mūsų išgelbėti. Iš meilės mums tapo žmogumi, gyveno tarp mūsų, kentėjo ir mirė ant kryžiaus, kad Prisikėlimu padovanotų amžinąjį gyvenimą Dieve. Būdamas Tėvo šlovėje, Jis pasilieka su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.
Pandemijos metu švenčiant Kalėdas, reiškiu ypatingą artumą visiems sergantiems ir artimųjų netekusiems. Meldžiuosi prašydamas sveikatos ligoniams, tvirtumo ir paguodos – artimųjų liūdintiems, o mirusiems, – amžino džiaugsmo Dangiškojo Tėvo namuose.
Gilią pagarbą ir dėkingumą reiškiu medikams, slaugytojams, slaugytojų padėjėjoms, gydymo įstaigų vadovams ir darbuotojams, medicinos mokslininkams, įvairių tarnybų vadovams, tarnautojams ir pareigūnams.
Šv. Kalėdų proga sveikinu visus ir drauge dėkoju Dievui, kad sulaukėme Kristaus gimimo šventės, džiaugiamės gyvenimo dovana, turime artimus ir brangius žmones. Drauge dėkojame Viešpačiui, kad galime sėsti šeimoje prie šventinio stalo, kad Advento metu turėjome jautrią širdį ir ją atvėrėme stokojantiems duonos ir žmogiškos šilumos. Kasmet prie Kūčių stalo dėkojame Dievui už visas suteiktas malones. Dėkojame, kad švietė mums savo maloningu veidu, dovanojo laimę ir džiaugsmą, gynė nuo piktojo, buvo šalia išbandymų ir kančios valandomis, stiprino savo žodžiu ir sakramentine malone. Gydė ir guodė, vedė ir globojo.
Šiandienos iššūkių akivaizdoje turime galimybę daug aiškiau pamatyti, kaip mums visiems reikia Dievo! Jo duotas gyvenimas yra tiesiog stebuklas! Kaip šiandien gydytojai kovoja dėl kiekvieno ligonio gyvybės! Kokį skausmą išgyvena šeimos nario netekę artimieji! Tai yra todėl, kad žmogaus gyvybė yra dieviška, šventa. Ji paties Dievo sukurta. Žmogus gali ją tik perduoti, saugoti, gelbėti arba sunaikinti. Gyvybės Viešpats yra tik Dievas. Nuo pat žmogaus prasidėjimo iki natūralios mirties. Švęsti Kalėdas, reiškia švęsti gyvybę, švęsti gyvenimą.
Pandemijai keliant grėsmę daugelio žmonių sveikatai ar net gyvybei, turime jausti atsakomybę už save ir kitus. Prigimtinė moralė įpareigoja laikytis priimtų įstatymų ir reikalavimų, kuriais siekiama užkirsti kelią ligos plitimui. Šiuo išbandymų metu turime būti labiau susitelkę, geranoriški, atidūs, pasirengę dalintis su patiriančiais nepriteklių. Lyg stovėtume „Baltijos kelyje“, turime jausti vieni kitus kaip brolį ir sesę.
Kristaus Gimimas, kurį kasmet išgyvename per šv. Kalėdų šventę, visada yra tas pats. Jis peržengia laiką ir erdvę. Dievas ateina pas mus, į mūsų kraštą, į mūsų pasaulį. Jam rūpime, nes esame Jo atspindys. Jis trokšta, kad vertintume ir brangintume save, gyvenimą, kitą žmogų, tarpusavio santykius. Nori, kad ir mums tai labai rūpėtų. Dievas ateina gyventi su mumis, kad padėtų pasiekti amžiną, niekada nesibaigiančią laimę. Todėl žmogui tiesiog natūralu klausti: kokia gyvenimo prasmė, koks gyvenimo tikslas, dėl ko aš gyvenu? Dabarties patirtys turi mus padrąsinti naujai pažvelgti į save, krikščioniškąjį tikėjimą, religinį gyvenimą, ryšį su Dievu ir artimu. Pirmiausia Kūrėjas trokšta atnaujinti santykius su mumis. Kaip išmintis sako: „Jeigu Dievas pirmoj vietoj, tai ir viskas savo vietoj“. Mums reikalinga atsiversti, keisti galvojimo ir gyvenimo būdą. Net jeigu Išpažinties būta prieš keletą dešimtmečių, tai nesudaro kliūties Dievo gailestingumui. Jis yra mus mylintis Tėvas, kiekvieno paklydusio sūnaus ar dukros rūpestingai ieškantis Gerasis ganytojas.
Dievo malonė ateina į pagalbą mūsų pastangoms atnaujinti santykius su artimu, ypač šeimos nariais. Gali būti labai naudinga dvasios tėvo, psichologo ar psichoterapeuto pagalba. Ligos, nelaimės metu gyvai pajuntame, kaip esame reikalingi vieni kitų, ypač brangių artimųjų. Kaip norime pamatyti jų veidus, išgirsti balsą, paimti už rankos, apkabinti… Tokie paprastai nepaprasti dalykai. Nepalyginamai vertingesni už bet kokius medžiaginius dalykus, pasiekimus ar galimybes.
Iš savęs turime šalinti ydas, kurios užkrečia ir susargdina sielą, nuodija gyvenimą, atima džiaugsmą, trukdo Dievo malonei širdį pripildyti Dangumi. Sakramentai, Dievo žodis ir malda mus labiausiai saugo, gydo ir stiprina. Šioje kovoje lydi Dievo Motinos ir šventųjų pagalba. Marija myli mus kaip savo Sūnų, nes jos Sūnus už mus atidavė savo gyvybę. Šventieji, mūsų tikrieji bičiuliai, drąsina malda ir švento gyvenimo tiesa pavyzdžiu.
Betliejuje gimęs Jėzus mus kviečia tapti naujais žmonėmis. Eikime pas Jį drąsiai. Jis perkeis mūsų gyvenimą Kalno palaiminimų dvasia, apdovanos Dievo artumu, vidine ramybe, širdies džiaugsmu, sustiprins tikėjimą, viltį ir meilę.
Rengiantis šv. Kalėdoms, Popiežius Pranciškus Apaštališkuoju laišku „Patris corde“ Visuotinėje Bažnyčioje paskelbė Šventojo Juozapo metus. Jame Popiežius atkreipė dėmesį į santūrų, bet kartu labai reikšmingą Šventojo Juozapo gyvenimą. Jis buvo Šventosios šeimos tėvas, savo tėvystę pavertęs meilės auka. Pranciškus priminė vieną esminių tėvystės aspektų – atsakomybę už vaikų ugdymą. Atkreipė dėmesį į tai, kad šiandienos žmonės labai dažnai elgiasi ir mąsto taip, tarsi būtų našlaičiai. „Šiandien pasauliui, – rašo Popiežius, – kaip niekada reikia tėvo“.
Mūsų seneliai ir tėvai išgyveno daug įvairių sukrėtimų ir išbandymų. Jiems didžiausia atrama buvo religinis tikėjimas, šeima, tradicijos, meilė Tėvynei. Tegul šios gyvenimu patvirtintos vertybės padeda ir mums ištverti, drauge kurti prasmingą savo ir Lietuvos ateitį.
Kaip jūsų ganytojas, o kartu brolis ir tėvas, kiekvieną nuoširdžiai sveikinu ir laiminu Kristaus Gimimo šventės proga!
Palaimintų ir sveikų Naujųjų Viešpaties Metų!
Amen.
Vyskupas † Jonas IVANAUSKAS
Šv. Kalėdos, 2020 m.
