Širvintų šv. arkangelo Mykolo parapija

„Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs“ (Mt 28, 5–6).

Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys!

Su giliu tikėjimu, dėkingumu mus mylinčiam Dievui ir džiaugsmu širdyje švenčiame Kristaus Prisikėlimo iškilmę. Tai pati svarbiausia, pati nuostabiausia Gyvenimo šventė!

Kristus mirtimi ant kryžiaus, savo gyvybės auka ir dieviška galia nugalėjo mirtį, išlaisvino iš  nuodėmės, Prisikėlimu atvėrė mums kelią į naują gyvenimą Dieve.

Jėzaus iš numirusių Prisikėlimas nėra mirusiojo atgaivinimas, sugrįžimas į žemiškąjį gyvenimą, į mirtingą biologinio kūno tikrovę, bet įžengimas į visiškai kitokį, naują gyvenimą – Dievo platybę.

Kristaus Prisikėlimas žmogui yra svarbiausias įvykis ir reikšmingiausia žinia. Tai krikščioniškojo tikėjimo esmė ir amžinojo gyvenimo Dieve pagrindas. Jėzaus Prisikėlimu įvyko išsiveržimas į visiškai naujo pobūdžio gyvenimą, kuris nepavaldus mirties ir tapsmo dėsniui, į gyvenimą, atvėrusį naują žmogaus būties matmenį. Tai dieviškas įvykis, asmeninis Kūrėjo meilės aktas, apdovanojantis neįsivaizduojama buvimo pilnatve.

Jėzaus Prisikėlimu pasiekiama visiems svarbi nauja žmogaus būties galimybė, žmonėms atverianti naujo pobūdžio ateitį. Tokią ateitį suteikti gali tik Dievas. Toks naujas buvimas, tai dalyvavimas asmeninio Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios gyvenime.

Krikščioniui gyvybiškai svarbu giliai tikėti Kristaus prisikėlimu, juo tiesiog persiimti. Apaštalas Paulius jau Pirmajame laiške korintiečiams tai pabrėžė: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias mūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai <…> ir jūs dar tebeesate savo nuodėmėse. <…> Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome viltis į Kristų, tai mes esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis“ ( 1 Kor 14 – 20).

Kristaus mirtis ant kryžiaus ir Prisikėlimas savo gelbstinčia galia jau dabar mus daro naujais žmonėmis ir ruošia tam naujam, visiškai kitokiam gyvenimui Dieve. Kristaus kryžius ir Evangelija atskleidžia tikrąją gyvybės ir šio žemiškojo gyvenimo vertę, žmogaus kūrybai ir veiklai suteikia prasmę. Dievo ir artimo meilė taurina, trapią ir laikiną būtį keičia į amžiną ir dievišką.

Jėzus yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas – mūsų vienintelis Mokytojas ir Viešpats. Šiuo Keliu eidami ir jo Tiesa vadovaudamiesi, mes teikiame jam šlovę. Tai reiškia, jog visa būtimi suvokiame, kaip jis mus myli, kokie brangūs jam esame. Giliai suprantame, kaip mums reikia Dievo – tik jame mūsų gyvenimo prasmė ir tikroji laimė. Tai kartu šventumo kelias, leidžiantis tvirtai įsikibti mylinčio Dievo ranką, jam vienam teikti garbę ir vykdyti jo valią.

Kristaus Prisikėlimas pasaulio istorijos lygmeniu į akis nekrinta, yra tarsi mažas, nereikšmingas grūdelis. Tačiau jis savyje talpina neaprėpiamą Dievo galybę, tiesiog neįtikėtiną tikrovę. Mažas grūdelis savyje turi tai, kas ateityje tampa didu. Ta dieviška tikrovė ir galia peržengia bet kokį žmogaus supratimą, vaduoja iš visų piktojo pinklių, kuriomis siekiama įtvirtinti senojo žmogaus, nuodėmės vergo būseną.

Tikėjimas Prisikėlusiu Kristumi neleidžia žmogaus sumenkinti, jo gyvenimą apriboti vien tik žemišku gyvenimu ir jo poreikiais. Tik toks tikėjimas leidžia suvokti tikrąją žmogaus vertę ir kilnumą, jo prigimtyje visada matyti Kūrėjo paveikslą ir panašumą. Atveria asmenį ir visuomenę Dievo planui, jo minčiai, begaliniam, amžinam gyvenimui su Viešpačiu.

Tikėjimas Kristaus Prisikėlimu yra ir pagrindinė krikščionių persekiojimų priežastis. Giliai tikėdamas Kristaus Prisikėlimu, krikščionis niekada nesutiks su nuodėmės pasaulio logika ir jos struktūrų primetama sistema. Nesutiks su tamsybių kunigaikščio siūloma „geresne“ žmogaus versija, galimybėmis pačiam save „perkurti“. Atmes gundymą „būti kaip dievas“, spręsti, kas yra gera ir kas yra bloga.

Kokia, brangieji, neįkainuojama Dievo dovana yra tikėjimas. Visada, o ypač išbandymų metu galime patirti jo svarbą. Gyvename labai neramiais laikais. Daugybė grėsmių žmogui ir visam pasauliui. Pandemija, mirties grėsmė, artimų žmonių netektys, įvairios nelaimės, sukrėtimai ir iššūkiai. Į ką žmogui atsiremti? Kaip gyventi? Kokia gyvenimo prasmė? Kokia ateitis?

Švenčiant Visuotinėje Bažnyčioje popiežiaus Pranciškaus paskelbtus Šventojo Juozapo ir Šeimos metus yra gera galimybė atsiversti, artintis prie Dievo, atnaujinti tikėjimą, pagarba ir meile grindžiamus tarpusavio santykius. Tai kvietimas daugiau melstis, švęsti Sakramentus, stiprinti save Dievo žodžiu, parapijų pastoracijoje vadovautis paskelbtų metų sielovados gairėmis.

Viešpats mus sukūrė laimei ir džiaugsmui. Davė gyvenimą, padovanojo nuostabų pasaulį, kad mes, jo vaikai – tarpusavyje broliai ir seserys, vadovautumės teisingumu, būtume solidarūs, jautrūs vieni kitiems, ypač vargstantiems.  Nuostabūs žemiški namai įpareigoja prisiimti daugiau atsakomybės, gerbti ir saugoti gamtą.

Dievo Sūnus tapo žmogumi ir atėjo į žemę, „kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10). Tegul Prisikėlęs Kristus mums visiems duoda jėgų atsiliepti į jo malonę ir pasitikint Dievu su viltimi kurti ateitį.

Visiems, brangieji, prasmingų, Viešpaties palaimintų Kristaus Prisikėlimo švenčių!

Kristus prisikėlė! Iš tiesų prisikėlė! Aleliuja!

Vysk. Jonas IVANAUSKAS

Kaišiadorys, 2021 m. šv. Velykos

Brangūs tikėjimo broliai ir seserys,

2020 m. gruodžio 8 dieną, švenčiant Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę, popiežius Pranciškus paskelbė Šventojo Juozapo, Visuotinės Bažnyčios globėjo, metus. Jie truks iki šių metų gruodžio 8 dienos.

Paskelbdamas šiuos metus, Apaštališkajame laiške PATRIS CORDE Šventasis Tėvas atskleidė nuostabius šventojo Juozapo bruožus, jo uždavinį išganymo plane, jo ištikimybę vykdant Dievo valią. „Tėvo širdimi – taip Juozapas mylėjo Jėzų.“ Ir kaip pats popiežius sako, „Šio Apaštališkojo laiško tikslas yra ugdyti meilę šiam didžiam šventajam, kad būtume paskatinti melsti jo užtarimo, sekti jo dorybėmis ir jo uolumu“ (Patris corde, 7).

Šventojo Juozapo iškilmės dieną, kovo 19-ąją, taip pat pradėsime popiežiaus paskelbtus Šeimos metus, kurie kvies kiekvieną šeimą išgyventi laimės džiaugsmą, augti tikėjimu, branginti tarpusavio meilę ir vienybę, krikščioniškojo tikėjimo lobį perduoti savo vaikams.

Dėkodami Dievo Apvaizdai už šiuos Visuotinėje Bažnyčioje mūsų tikėjimo brolių ir seserų švenčiamus metus, kviečiame visus atverti savo širdis Viešpaties malonės veikimui. Kviečiame visus – šeimas, parapijas, bendruomenes, maldos grupių ir judėjimų narius, jaunimą ir garbaus amžiaus žmones – drauge jungtis į tikėjimo kelionę „pas Juozapą“.

Išganymo istorija – tai Dievo meilės planas išgelbėti žmogų. Šiame plane Juozapui buvo skirta labai svarbi užduotis – būti Švenčiausiosios Mergelės Marijos sužadėtiniu, Dievo Sūnaus Jėzaus globėju. Būdamas teisus ir visada pasirengęs vykdyti Dievo valią, jis turėjo drąsos parsivesti į savo namus sužadėtinę Mariją ir priimti Įstatymo numatytą Jėzaus tėvystę. Likdamas ištikimas šiai užduočiai, jis su meile rūpinosi Jėzumi, jį augino ir globojo, gelbėdamas jo gyvybę prisiėmė gyvenimo Egipte nepatogumus. Jėzui padėjo pažinti kasdienį paprasto žmogaus gyvenimą, padarė visa, kad būsimasis Mesijas augtų „išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52).

Krikštu tapome Jėzaus mokiniais, jo įkurtos tikinčiųjų bendruomenės, Bažnyčios nariais. Jo malonė skatina atnaujinti gyvenimą tikėjimu, kad galėtume atlikti užduotį, kuriai mus siunčia Šventoji Dvasia. Jėzus yra tikroji pasaulio šviesa, mūsų Gelbėtojas ir tikrasis Dievas, pašaukęs mus liudyti ir skleisti Dangaus karalystę žemėje. Mums Dievo duotas žemiškasis gyvenimas įgauna tikrąją prasmę ir vertę tada, kai atsidavę Viešpačiui vykdome jo valią, kai išbandymų ir sunkumų akivaizdoje vadovaujamės Evangelija, kai Jėzaus pavyzdžiu mylime artimą, o savo aplinkoje drąsiai liudijame tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Gyvas ryšys su Jėzumi neleidžia niekada pamiršti galutinio gyvenimo tikslo – amžinojo gyvenimo Dieve.

Todėl siekdami kuo geriau atlikti mums Viešpaties skirtas užduotis, šiais metais kviečiame labiau šventąjį Juozapą pažinti, ugdyti jam meilę, iš jo mokytis vykdyti Dievo valią, melstis prašant užtarimo.

Siekdami šių tikslų, svarbiausią dėmesį skirkime maldai. Tai mūsų pokalbis su Viešpačiu, širdies pakėlimas į Dievą. Maldos dėka turėsime nuostabiausią meilės ryšį su juo, geriausiai suprasime jo valią, turėsime drąsos ir jėgų ją vykdyti. Malda, užtariant šventajam Juozapui, leis per mus ir mumyse galingai veikti pačiam Viešpačiui. Svarbu, kad mes patys tvirtai tikėtume maldos galia ir dažnai karštai melstumės. Dievu pasitikinčia malda apimkime vieni kitus, šeimas, Bažnyčią ir Tėvynę.

Visus tikinčiuosius, o ypač šeimas, raginame skirti tinkamą laiką vakaro maldai drauge. Malda ypač reikšminga laimei ir džiaugsmui, šeimos darnai ir vienybei, tikėjimo brandai, vaikų religiniam ugdymui. Malda drauge atveria mus malonės veikimui ir vieni kitiems, padeda vieniems kitus geriau suprasti ir priimti, labiau mylėti ir iš širdies atleisti. Suteikia šviesos ir jėgų, duoda drąsos ir apdovanoja kantrybe.

Sekmadienis yra Viešpaties Prisikėlimo, pergalės prieš nuodėmę ir mirtį diena, Kristaus šlovės ir mūsų velykinio džiaugsmo šventė. Dalyvaudami Eucharistijoje mes gyvai susitinkame Prisikėlusį Jėzų ir tampame jo žodžių ir gyvenimo dalininkais. Tegul sekmadienio, Eucharistijos ir Atgailos sakramentų šventimas tampa nuolatiniu ir gyvu poreikiu, teįtvirtina mumyse giliausią troškimą įsišaknyti Jėzuje.

Ugdant gyvo tikėjimo bendruomenę svarbu pasirūpinti, kad parapijoje reguliariai vyktų Švenčiausiojo Sakramento adoracija, būtų skiriamas reikiamas dėmesys Sutaikinimo sakramento šventimui.

Šventajame Rašte mums kalba pats Dievas, atskleisdamas savo valios planą. Skatiname visus kasdien skaityti ir melstis su Šventuoju Raštu, atvira širdimi klausytis ir klausyti Viešpaties, nes jis yra mūsų Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, mūsų vienintelis Mokytojas.

Šalia Sakramentų ir Dievo žodžio, visais laikais buvo gyvos įvairios tikinčiųjų pamėgtos, tradicija tapusios maldingumo formos ir liaudies pamaldumo praktikos. Kryžiaus kelias (Kãlnai), rožinis, relikvijų gerbimas, procesijos, piligriminės kelionės, Advento ir Gavėnios maldingumo praktikos, įvairios pamaldos ir t.t. Skatiname visa tai palaikyti ir puoselėti. Norime paraginti taip pat praktikuoti eucharistinį Devynių pirmųjų mėnesių penktadienių pamaldumą, Gegužines ir Birželines pamaldas, spalio mėnesio Rožinio maldą. 

Dievo žodžiu mums kalbantis Viešpats moko kalbėtis tarpusavyje šeimoje. Su meile ir pagarba vieni kitus priimti, įsiklausyti, išgirsti, suprasti. Evangelijos dvasia telydi vyro ir žmonos pokalbius. Abu – tėtis ir mama – tesuranda laiko dažnai pasikalbėti su vaikais apie tai, kas jiems rūpi, tepasidalina savo gyvenimo ir tikėjimo patirtimis.

Kasdieniai, paprasti darbai, pasitarnavimas artimui, karitatyvinė veikla, įsipareigojimas parapijos bendruomenėje, tiesioginės pareigos, rūpinimasis bendruoju gėriu, socialiniu teisingumu, Dievo kūrinija, atsakomybė už Bažnyčios ir Tėvynės ateitį – tai neatsiejama krikščioniškojo įsipareigojimo dalis. Tai šventumo kelias, grindžiamas malda, Kristaus kryžiaus galia, Dievo malone vedantis į Prisikėlimo pergalę.

Švenčiant Šventojo Juozapo metus, kviečiame įsigilinti į popiežiaus Apaštališkąjį laišką PATRIS CORDE, sau taikyti biblines ir teologines įžvalgas ir iš šventojo Juozapo mokytis tikrai krikščioniškai gyventi.

Išskirtinį dėmesį šiame Laiške popiežius skiria šventojo Juozapo tėvystei. Ypač kviečiame visus vyrus šio dokumento šviesoje tikėjimo žvilgsniu pamatyti savo gyvenimą ir pašaukimą, tėvystę, santykius šeimoje, religinį gyvenimą, maldos ir sakramentų praktiką. Tuo pačiu būdu pažvelgti į darbą, santykius su bendradarbiais, materialines vertybes. Parapijų bendruomenėse svarbu tinkamą dėmesį skirti vyrų sielovadai.

Maldingumas šventajam Juozapui Bažnyčioje turi gilias tradicijas. Šalia iškilmingai švenčiamų jo garbei skirtų liturginių švenčių, raginame ypač trečiadieniais malda kreiptis į šventąjį Juozapą, kalbėti jo garbei skirtą litaniją, įvairias maldas, kiekvieną vakarą melstis „Į tave, palaimintasis Juozapai“ malda, atnaujinti kitas pamaldumo praktikas. Rekomenduojame kiekvieno mėnesio 19 dieną, pirmąjį mėnesio trečiadienį ar kurią nors kitą dieną atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes švęsti parapijoje Šventojo Juozapo dieną.

Popiežius Pranciškus Šventojo Juozapo metais suteikė Visuotinius atlaidus. Drąsiname visus naujai atrasti šį nuostabų Bažnyčios lobyną! Kiekvienas tikintysis, įprastinėmis sąlygomis, atlaidus gali pelnyti sau ar užtarimo būdu skirti mirusiesiems. Atlaidai, gaunami per Bažnyčią, atveria krikščioniui Kristaus ir šventųjų nuopelnų lobį, kad iš gailestingojo Tėvo jis gautų laikinųjų bausmių už savo nuodėmes atleidimą. Bažnyčia tuo nori ne tik pagelbėti šiam krikščioniui, bet ir paskatinti jį daryti maldingumo, atgailos ir meilės darbus (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1471, 1478).

Šventojo Juozapo šventumo pavyzdys tepamoko mus labiau mylėti Bažnyčią. Ji mūsų Motina. Meilė jai labai konkreti. Tai gyvenimas Evangelija, sekimas Jėzumi. Meilės Bažnyčiai mus geriausiai moko šventieji – kaip dėl jos dirbti ir vargti, kentėti ir džiaugtis, kaip su meile prisiliesti prie jos žaizdų. Tokios meilės mus moko šv. Atanazas ir šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Kotryna Sienietė ir šv. Teresė Avilietė, pal. Jurgis Matulaitis ir pal. Teofilius Matulionis.

Šventojo Juozapo metus švęskime džiugiai ir kūrybingai! Parapijų bendruomenėse ypač tikimės kunigų, šeimų, jaunų žmonių, katechetų, maldos grupių narių aktyvumo. Drąsiai dalinkimės iniciatyvomis, gerąja patirtimi, pasiūlymais tarpusavyje, parapijų internetinėse svetainėse, katalikiškoje spaudoje, Marijos radijo laidose, socialiniuose tinkluose.

Internetinės svetainės katalikai.lt Šventojo  Juozapo metams skirtuose puslapiuose rasite įvairios medžiagos tikėjimo kelionei „pas Juozapą“. Ši medžiaga bus nuolat papildoma ir atnaujinama.

Drauge su popiežiumi Pranciškumi skelbkime, kad „šventieji padeda tikintiesiems siekti šventumo ir savo luomo tobulumo. Jų gyvenimas yra konkretus įrodymas, kad įmanoma gyventi Evangelija“ (Patris corde, 7).

 Visiems linkime tvirtai pasitikėti Viešpačiu ir džiugiai švęsti  Šventojo Juozapo metus! Šventasis Juozapai, melskis už mus!

Vyskupas Jonas IVANAUSKAS
LVK Šv. Juozapo metų darbo grupės vadovas

Šaltinis: https://katalikai.lt/svjuozapometai/sielovadines-gaires

Šventasis Tėvas Pranciškus, 2020 metų gruodžio 8 d. pradėdamas Šv. Juozapo metus, pakvietė tikinčiuosius atrasti, jog žmonės, kurie atrodo gyvenantys slaptoje arba yra „antraeiliai“, atlieka neprilygstamą vaidmenį išganymo istorijoje. Toks yra ir šv. Juozapas – nepastebimas savo kasdieniu, diskretišku ir paslėptu buvimu, bet kartu užtarėjas, pagalbininkas ir vadovas sunkiomis akimirkomis. Šv. Juozapo metai tęsis iki 2021 m. gruodžio 8 d., o Šv. Juozapo metų minėjimo Lietuvoje gaires rasite puslapyje https://katalikai.lt/svjuozapometai/sielovadines-gaires

Popiežius Pranciškus posinodiniame Apaštališkajame paraginime Amoris laetitia dėkojo Dievui už gausybę šeimų, kurios, nors ir toli gražu nelaiko savęs tobulomis, gyvena meile ir žengia pirmyn, nepaisydamos gausių suklupimų pakeliui: „Santuokinis džiaugsmas, išgyvenamas net tarp skausmų, verčia pripažinti, kad santuoka yra būtinas džiaugsmo ir vargo, įtampos ir atvangos, kančios ir išlaisvinimo, pasitenkinimo ir troškimo, susierzinimo ir malonumo derinys, tačiau visada kelyje į draugystę, kuri skatina sutuoktinius rūpintis vienas kitu. Visi esame pašaukti gyvai stiebtis link to, kas pranoksta mus pačius ir mūsų ribas, tad nepraraskime vilties dėl savo trūkumų.“

2021 m. kovo 19-ąją popiežius Pranciškus pradeda šeimai skirtus metus. Tą dieną sukanka penkeri metai nuo Apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia paskelbimo. Šis dokumentas kalba apie meilę šeimoje, o jo pavadinimas lietuviškai reiškia „Meilės džiaugsmas“. Tad ir prasidedančių Šeimos metų oficialus pavadinimas yra Šeima – Amoris laetitia (Šeima – meilės džiaugsmas). Jie baigsis 2022 m. birželio 26 d. X Pasauliniu šeimų susitikimu Romoje kartu su Šventuoju Tėvu. Ta proga kovo 21 d. 12.30 val. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje šv. Mišias aukos Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivysk. Gintaras Grušas. Kviečiame drauge melstis šiose šv. Mišiose, kurios bus transliuojamos per LRT+.

Lietuvos vyskupai visus vyrus katalikus kviečia kovo 24 d., trečiadienį, pasninkauti ir melstis už Lietuvos šeimas. „Besimeldžiantis vyras savo vaikui yra tikras vyriškumo, rūpestingumo patikėtais žmonėmis bei atsakingumo vykdant Dievo valią kasdienybėje paveikslas“, – rašo ganytojai savo laiške: https://katalikai.lt/svjuozapometai/kronika/kovo24-vyru-pasninko-diena

Lietuvos vyskupų konferencijos informacija

Tikėjimo mokymo kongregacija atsakė neigiamai į viešai iškeltą abejonę dėl tos pačios lyties asmenų sąjungų laiminimo.

Vatikane pirmadienį su popiežiaus Pranciškaus žinia ir sutikimu paskelbtoje Kongregacijos „Responsum ad dubium“ tekste pateiktas klausimas, atsakymas į jį ir kongregacijos vadovų paaiškinanti nota, datuota 2021 vasario 22 diena.

„Į pateiktą klausimą: „Ar Bažnyčia turi galią teikti palaiminimą tos pačios lyties asmenų sąjungoms?“ atsakoma: „Ne“.“

Tikėjimo mokymo kongregacijos atsakymą į minėtąjį klausimą ir išsamią paaiškinančią notą pasirašė kardinolas Luis F. Ladaria SJ, kongregacijos prefektas, ir arkivyskupas Giacomo Morandi, kongregacijos sekretorius. Jie patikino notoje, kad „Bažnyčia ne tik neturi, bet ir negali turėti galios laiminti tos pačios lyties asmenų sąjungų“. Kita vertus, pirmose notos pastraipose pabrėžiama, kad tai nereiškia asmenų su homoseksualiomis tendencijomis atskyrimo nuo bažnytinio gyvenimo ir sielovados, padedančios augti tikėjime. Klausimas apie laiminimą kilo būtent tokios sielovados kontekste.

Nurodoma, kad popiežius Pranciškus, kuriam kongregacijos sekretorius audiencijoje pristatė klausimą, atsakymą į jį ir kongregacijos paaiškinančią notą, pritarė, kad kongregacija paskelbtų minėtąjį „Responsum ad dubium“ su paaiškinančia Tikėjimo mokymo kongregacijos vadovų nota. (SAK / Vatican News)

Šaltinis: https://www.vaticannews.va/lt

Vilnius, 2021 m. kovo 9 d.

Mes, Lietuvos tradicinių krikščioniškųjų bendrijų atstovai, tikime, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir apdovanotas prigimtiniu orumu. Dėl šio prigimtinio orumo kiekvienas žmogus – ir vyras, ir moteris – turi būti gerbiamas. Krikščioniškosios bendruomenės kviečia visus atpažinti Kūrėjo paveikslą kiekviename žmoguje, gerbti prigimtines žmogaus teises bei daryti visa, kas įmanoma, kad žmogaus orumas nebūtų temdomas smurto. Pastaruoju metu susirūpinimą kelia kai kurios teisėkūros iniciatyvos, kurios bando neigti žmogaus prigimtį ir kelia pavojų visuomenės bendrajam gėriui. Ypač didelį susirūpinimą kelia siūlymai ratifikuoti vadinamąją Stambulo konvenciją ir įteisinti partnerystę.

Bet kokia smurto – taip pat ir smurto prieš moteris – forma yra nepateisinama. Ne kartą atkreiptas dėmesys, jog Stambulo konvencija iš esmės tik atkartoja Lietuvos Respublikos teisėje jau įtvirtintas nuostatas, tad šios konvencijos ratifikavimas nepadėtų sumažinti smurto apraiškų, bet sukurtų kitų rimtų problemų. Esame įsitikinę, kad reikia palaikyti ne problemišką Stambulo konvenciją, bet visas priemones, leisiančias realiai įgyvendinti, o jei reikia – papildyti jau egzistuojančias Lietuvos teisės normas, numatančias smurto prieš moteris prevenciją ir užkardymą.

Kova su smurtu neturėtų būti vykdoma primetant visai visuomenei išankstines ideologines nuostatas ir supriešinant vyrus ir moteris. Prigimtiniai vyrų ir moterų skirtumai nėra spręstina problema, bet duotybė, kuria remiasi šeima ir visuomenė ir kuri atlieka esminį vaidmenį puoselėjant visos visuomenės bendrąjį gėrį, užtikrinant jos tvarumą bei ateitį.

Visuomenė yra praturtinama ne tuomet, kai ignoruojami vyrų ir moterų prigimtiniai skirtumai, bet tada, kai leidžiama ir padedama reikštis tam, kas vyrų ir moterų prigimtyje yra esminga bei geriausia. Todėl kultūra, papročiai, tradicijos, religinės nuostatos, atskleidžiančios tai, kas savita vyro ir moters prigimčiai, nėra naikintini stereotipai.

Stambulo konvencija siekia įtvirtinti dviprasmiškai interpretuojamą socialinės lyties (angl. gender) sąvoką, dirbtinai atskiriančią vyrų ir moterų vaidmenis nuo juos pagrindžiančios vyriškos bei moteriškos žmogaus prigimties, taip sukuriant teisines prielaidas lytį laikyti tik socialiniu konstruktu. Įtvirtinus teisėkūroje neaiškią socialinės lyties (gender) sąvoką, atsiras prievolė ją vartoti ir kituose susijusiuose teisės aktuose. Ypatingą susirūpinimą kelia Stambulo konvencijos 14 straipsnio nuostatos, įpareigojančios ją pasirašiusias šalis „įtraukti į visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programas mokymo medžiagą apie „lyčių vaidmenis be stereotipų“, ne tik siekiant užtikrinti lyčių lygybę, bet ir atmetant iš prigimties kylančius skirtumus. Teisinės prievolės diegti mokymą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“ (Konvencijos 14.1 str.) visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programose įtvirtinimas statytų į pavojų LR Konstitucijos 26 straipsnyje įtvirtintą tėvų ir globėjų teisę „nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“.

Dėl šių priežasčių nepritariame Stambulo konvencijos ratifikavimui ir aukščiau minimų nuostatų pavertimui privalomomis teisinėmis normomis Lietuvos valstybei ir visuomenei.

Ne mažesnį susirūpinimą kelia ir keičiantys prigimtinę šeimos sampratą siūlymai įteisinti partnerystę. Šeima yra natūralus valstybės ir visuomenės pagrindas, o ne socialinis ar teisinis konstruktas, kuris priklauso vien nuo įstatymų leidėjo valios. Šeima nėra vien tik bendras gyvenimas, siejamas emocinių ar turtinių ryšių. Ji yra prigimtinė bendruomenė, kylanti iš abiejų lyčių sąlygoto tarpusavio papildomumo, kuris yra esminė šeimos atsiradimo sąlyga, išskirianti ją iš visų kitų bendro gyvenimo formų. Tačiau tai ne tik santuokos sudarymo sąlyga, bet ir prigimtinių tėvystės, motinystės, brolių bei seserų, įskaitant vienišų motinų ir tėvų, giminystės ryšių atsiradimo sąlyga.

Šeima kaip pirminė ir prigimtinė bendruomenė yra palankiausia aplinka vaikų augimui, vystymuisi ir ugdymui. Ji ne tik geriausiai užtikrina vaiko prigimtinius poreikius bei giminystės ryšių tvarumą, bet taip pat ir visuomenės tęstinumą bei tvarumą. Kaip prigimtinė bendruomenė šeima yra pirmesnė už valstybę ir nėra įstatymų leidėjų kūrinys. Todėl įstatymų leidėjai neturėtų suteikti šeimos statuso ir teisinio pripažinimo toms bendro gyvenimo formoms, kurios neturi šeimos esmę lemiančių prigimtinių savybių.

Todėl Lietuvos tradicinės krikščioniškosios bendrijos nepritaria partnerystei ar kitiems teisiniams institutams, kurie leidžia įgyti šeimos statusą toms bendro gyvenimo formoms, kurios neturi šeimos esmei būdingų prigimtinių savybių.

Lietuvos tradicinės krikščioniškosios bendrijos kviečia įstatymų leidėjus pasirinkti tokius teisinio reguliavimo būdus, kurie neištrintų ribos tarp prigimtinės šeimos sampratos ir kitų bendro gyvenimo formų bei užtikrintų deramą bendrą gyvenimą vedančių asmenų faktinių santykių teisinę apsaugą.

Skatiname visų bendradarbiavimą kuriant visuomenę be smurto ir patyčių, kurioje kiekvieno jos nario santykiai su kitu būtų grindžiami abipuse pagarba ir artimo meile. Siekdami supratimo ir dialogo atpažinkime, jog už įsitikinimų ir pažiūrų įvairovės slypi mus jungiančios bendros žmogiškosios pamatinės vertybės.

Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas

Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus

Lietuvos sentikių Bažnyčios vadovas, Aukščiausiosios tarybos pirmininkas, dvasinis tėvas Grigorij Bojarov

Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis

Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas kunigas Raimondas Stankevičius

Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolyno vyresnysis ir Švč. Trejybės bažnyčios klebonas tėvas Mykolai Kozelkivskyy OSBM

Šv. Mišios šiokiadieniais 9 ir 18 val.

Šeštadieniais 10 ir 18 val.

Sekmadieniais 10, 12 ir 18 val.

Kryžiaus kelias:

Penktadieniais 17.15 val. ir sekmadieniais po Sumos šv. Mišių.

Gerėjant epidemiologinei situacijai ir matant didelį poreikį palaikyti žmonių dvasią ir tokiu būdu juos sustiprinti, Lietuvos Vyskupų Konferencija nutarė, laikantis visų saugumo reikalavimų, nuo Pelenų trečiadienio (vasario 17 d.) atnaujinti bendruomeninių šv. Mišių šventimą. Atlaisvinimų apimtis yra konkrečiai susijusi su Savivaldybės epidemiologine situacija ir parengta konsultuojantis su medikais ir sveikatos apsaugos specialistais bei atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimus ir laipsniškai karantino ribojimų keitimo plano.

Pagal dabartinę Širvintų rajono situaciją, mūsų parapijoje nuo Pelenų trečiadienio įsigalioja tokia dalyvavimo šv. Mišiose tvarka:

• Šv. Mišios švenčiamos dalyvaujant tikintiesiems, kiekvienam užtikrinant ne mažesnį nei 20 kvadratinių metrų plotą ir 2 metrų atstumą tarp žmonių ar šeimų.
• Privaloma dėvėti nosį ir burną dengiančią kaukę, dezinfekuoti rankas, laikytis kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo, o jaučiantys peršalimo simptomus turėtų likti namuose.
• Bažnyčioje tikintieji sėdasi tik į tas vietas, kurios išdėstytos pagal reikalavimus ir pažymėtos žaliais kvadratėliais;
• šalia viename suole gali sėdėti tik kartu gyvenantys vienos šeimos nariai.
• Šv. Komuniją rekomenduojama priimti į rankas, o einant jos priimti laikytis saugaus atstumo vienam nuo kito (bent 2 m).

Situacija bus reguliariai vertinama, sprendimai atnaujinami bei apie juos jus informuosime.

Jau įžengiame į Gavėnios laiką. Dabartinėmis aplinkybėmis, kai viskas trapu, o situacija greitai besikeičianti, Bažnyčia mus kviečia iš naujo atrasti šį metą kaip malonės laiką, kaip galimybę įžengti į artimą bendrystę su Dievu, į bendrystę, kurios jokios grėsmės iš mūsų negali atimti.

Telydi mus per šią Gavėnią Kristaus prisikėlimo ir naujojo gyvenimo viltis!

Šv. Mišios Pelenų dieną mūsų bažnyčioje 10 ir 18 val.

Pelenų diena – tai gavėnios pradžia. Ši diena pažymėta ypatingos atgailos dvasios, kai išreiškiamas asmeninis žmogaus troškimas atsiversti ir sugrįžti pas Dievą. Svarbiausias Pelenų dienos akcentas yra pelenų barstymas, simbolizuojantis ne tik gavėnios, kaip atgailos, laikotarpio pradžią, bet ir nusižeminimą bei nuoširdų siekį atsiversti ir tikėti Evangelija.

Ką simbolizuoja pelenai?
Pelenų simbolika plati. Pelenai dažniausiai siejami su dulkėmis ir reiškia žmogaus nuodėmę ir trapumą. Jau Senajame Testamente sutinkame daug užuominų apie pasibarstymą pelenais arba dulkėmis kaip atgailos ir gedulo išraišką (Joz 7,6; 2Sam 13,19, Ez 27,30; Job 2,12 ir 42,6.). Pirmųjų amžių krikščionys perėmė šią praktiką.

Apibendrinant, pelenai simbolizuoja:
– myriop einačio žmogaus silpną ir trapų būvį bei jo tuštybę;
– nusidėjusio žmogaus būklę;
– atgailą ir gedulą;
– maldas ir karštą troškimą, kad Dievas ateitų žmogui į pagalbą;
– prisikėlimo troškimą, turint omenyje tai, kad visi žmonės kviečiami dalyvauti Kristaus prisikėlime.

Pasibarstyti pelenais – tai tarsi atlikti viešą išpažintį. Kitaip tariant, pasibarstymas pelenais yra viešas atgailos aktas, kuris per tą dulkėtą medžiagą įspėja apie Dievo teismą, bet taip pat primena jo gailestingumą. Tas, kuris pripažįsta savo menkumą, išgirsta nugalėjusio nuodėmę ir mirtį Mesijo pažadą: „[Viešpats] pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvės ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams. Paskelbti Viešpaties malonės metų, – mūsų Dievo atpildo dienos, paguosti visų liūdinčiųjų. Suteikti liūdintiems Zione vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo, šlovės skraistę vietoje bailumo, kad galėtų vadintis teisumo ąžuolais – daigynu, Viešpaties sodintu, kad apreikštų jo šlovę.“ (Iz 61,1-3).

Kaip vyksta pelenų barstymas?
Sekant dar iš XII a. ateinančia tradicija, pelenai paruošiami deginant praėjusių metų pašventintas verbų šakeles. Pelenų palaiminimas ir barstymas vyksta šv. Mišių metu po homilijos. Mišių dalyviams kunigas užberia ant galvos žiupsnelį pelenų arba ant kaktos pelenais daro kryžiaus ženklą, pasirinktinai sakydamas šiuos Šv. Rašto žodžius: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1,15) arba „Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“ (plg. Pr 3,19).

Br. Saulius Rumšas OP

 

 

„Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“ (Lk 2, 10-11)

Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys!

Švenčiame Jėzaus Kristaus gimimą. Šloviname Viešpatį ir dėkojame Jam, kad atėjo į žemę mūsų išgelbėti. Iš meilės mums tapo žmogumi, gyveno tarp mūsų, kentėjo ir mirė ant kryžiaus, kad Prisikėlimu padovanotų amžinąjį gyvenimą Dieve. Būdamas Tėvo šlovėje, Jis pasilieka su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.

Pandemijos metu švenčiant Kalėdas, reiškiu ypatingą artumą visiems sergantiems ir artimųjų netekusiems. Meldžiuosi prašydamas sveikatos ligoniams, tvirtumo ir paguodos – artimųjų liūdintiems, o mirusiems, – amžino džiaugsmo Dangiškojo Tėvo namuose.

Gilią pagarbą ir dėkingumą reiškiu medikams, slaugytojams, slaugytojų padėjėjoms, gydymo įstaigų vadovams ir darbuotojams, medicinos mokslininkams, įvairių tarnybų vadovams, tarnautojams ir pareigūnams.

Šv. Kalėdų proga sveikinu visus ir drauge dėkoju Dievui, kad sulaukėme Kristaus gimimo šventės, džiaugiamės gyvenimo dovana, turime artimus ir brangius žmones. Drauge dėkojame Viešpačiui, kad galime sėsti šeimoje prie šventinio stalo, kad Advento metu turėjome jautrią širdį ir ją atvėrėme stokojantiems duonos ir žmogiškos šilumos. Kasmet prie Kūčių stalo dėkojame Dievui už visas suteiktas malones. Dėkojame, kad švietė mums savo maloningu veidu, dovanojo laimę ir džiaugsmą, gynė nuo piktojo, buvo šalia išbandymų ir kančios valandomis, stiprino savo žodžiu ir sakramentine malone. Gydė ir guodė, vedė ir globojo.

Šiandienos iššūkių akivaizdoje turime galimybę daug aiškiau pamatyti, kaip mums visiems reikia Dievo! Jo duotas gyvenimas yra tiesiog stebuklas! Kaip šiandien gydytojai kovoja dėl kiekvieno ligonio gyvybės! Kokį skausmą išgyvena šeimos nario netekę artimieji! Tai yra todėl, kad žmogaus gyvybė yra dieviška, šventa. Ji paties Dievo sukurta. Žmogus gali ją tik perduoti, saugoti, gelbėti arba sunaikinti. Gyvybės Viešpats yra tik Dievas. Nuo pat žmogaus prasidėjimo iki natūralios mirties. Švęsti Kalėdas, reiškia švęsti gyvybę, švęsti gyvenimą.

Pandemijai keliant grėsmę daugelio žmonių sveikatai ar net gyvybei, turime jausti atsakomybę už save ir kitus. Prigimtinė moralė įpareigoja laikytis priimtų įstatymų ir reikalavimų, kuriais siekiama užkirsti kelią ligos plitimui. Šiuo išbandymų metu turime būti labiau susitelkę, geranoriški, atidūs, pasirengę dalintis su patiriančiais nepriteklių. Lyg stovėtume „Baltijos kelyje“, turime jausti vieni kitus kaip brolį ir sesę.

Kristaus Gimimas, kurį kasmet išgyvename per šv. Kalėdų šventę, visada yra tas pats. Jis peržengia laiką ir erdvę. Dievas ateina pas mus, į mūsų kraštą, į mūsų pasaulį. Jam rūpime, nes esame Jo atspindys. Jis trokšta, kad vertintume ir brangintume save, gyvenimą, kitą žmogų, tarpusavio santykius. Nori, kad ir mums tai labai rūpėtų. Dievas ateina gyventi su mumis, kad padėtų pasiekti amžiną, niekada nesibaigiančią laimę. Todėl žmogui tiesiog natūralu klausti: kokia gyvenimo prasmė, koks gyvenimo tikslas, dėl ko aš gyvenu? Dabarties patirtys turi mus padrąsinti naujai pažvelgti į save, krikščioniškąjį tikėjimą, religinį gyvenimą, ryšį su Dievu ir artimu. Pirmiausia Kūrėjas trokšta atnaujinti santykius su mumis. Kaip išmintis sako: „Jeigu Dievas pirmoj vietoj, tai ir viskas savo vietoj“. Mums reikalinga atsiversti, keisti galvojimo ir gyvenimo būdą. Net jeigu Išpažinties būta prieš keletą dešimtmečių, tai nesudaro kliūties Dievo gailestingumui. Jis yra mus mylintis Tėvas, kiekvieno paklydusio sūnaus ar dukros rūpestingai ieškantis Gerasis ganytojas.

Dievo malonė ateina į pagalbą mūsų pastangoms atnaujinti santykius su artimu, ypač šeimos nariais. Gali būti labai naudinga dvasios tėvo, psichologo ar psichoterapeuto pagalba. Ligos, nelaimės metu gyvai pajuntame, kaip esame reikalingi vieni kitų, ypač brangių artimųjų. Kaip norime pamatyti jų veidus, išgirsti balsą, paimti už rankos, apkabinti… Tokie paprastai nepaprasti dalykai. Nepalyginamai vertingesni už bet kokius medžiaginius dalykus, pasiekimus ar galimybes.

Iš savęs turime šalinti ydas, kurios užkrečia ir susargdina sielą, nuodija gyvenimą, atima džiaugsmą, trukdo Dievo malonei širdį pripildyti Dangumi. Sakramentai, Dievo žodis ir malda mus labiausiai saugo, gydo ir stiprina. Šioje kovoje lydi Dievo Motinos ir šventųjų pagalba. Marija myli mus kaip savo Sūnų, nes jos Sūnus už mus atidavė savo gyvybę. Šventieji, mūsų tikrieji bičiuliai, drąsina malda ir švento gyvenimo tiesa pavyzdžiu.

Betliejuje gimęs Jėzus mus kviečia tapti naujais žmonėmis. Eikime pas Jį drąsiai. Jis perkeis mūsų gyvenimą Kalno palaiminimų dvasia, apdovanos Dievo artumu, vidine ramybe, širdies džiaugsmu, sustiprins tikėjimą, viltį ir meilę.

Rengiantis šv. Kalėdoms, Popiežius Pranciškus Apaštališkuoju laišku „Patris corde“ Visuotinėje Bažnyčioje paskelbė Šventojo Juozapo metus. Jame Popiežius atkreipė dėmesį į santūrų, bet kartu labai reikšmingą Šventojo Juozapo gyvenimą. Jis buvo Šventosios šeimos tėvas, savo tėvystę pavertęs meilės auka. Pranciškus priminė vieną esminių tėvystės aspektų – atsakomybę už vaikų ugdymą. Atkreipė dėmesį į tai, kad šiandienos žmonės labai dažnai elgiasi ir mąsto taip, tarsi būtų našlaičiai. „Šiandien pasauliui, – rašo Popiežius, – kaip niekada reikia tėvo“.

Mūsų seneliai ir tėvai išgyveno daug įvairių sukrėtimų ir išbandymų. Jiems didžiausia atrama buvo religinis tikėjimas, šeima, tradicijos, meilė Tėvynei. Tegul šios gyvenimu patvirtintos vertybės padeda ir mums ištverti, drauge kurti prasmingą savo ir Lietuvos ateitį.

Kaip jūsų ganytojas, o kartu brolis ir tėvas, kiekvieną nuoširdžiai sveikinu ir laiminu Kristaus Gimimo šventės proga!

Palaimintų ir sveikų Naujųjų Viešpaties Metų!

Amen.

Vyskupas † Jonas IVANAUSKAS

Šv. Kalėdos, 2020 m.

Širvintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje šv. Mišias, Lietuvos vyskupų sprendimu, nuo gruodžio 16 d. iki sausio 3 d. parapijos kunigai aukoja kiekvieną dieną, bet be tikinčiųjų. Šv. Mišių metu meldžiamasi tikinčiųjų intencijomis ir už parapijiečių sveikatą, prašoma Dievo palaimos. Norintys įsigyti kalėdaičių ar atlikti išpažintį, gali atvykti į bažnyčią prieš arba po šv. Mišių arba asmeniškai susitarti su prapijos kunigais. Mūsų bažnyčia yra atvira kiekvieną dieną privačiai tikinčiųjų maldai.

Sekmadieniais ir švenčių dienomis raginame dalyvauti šv. Mišiose, kuriuos bus transliuojamos per LRT televiziją, Marijos radiją ar parapijų feisbukų paskyras.

Kasdien 20 val. kviečiame melstis „Į tave, palaimintasis Juozapai, kreipiamės vargų spaudžiami..“ (žr. Katalikų maldyne), skambant bažnyčios varpui.

Dėl šv. Mišių intencijų, laidotuvių ir kitų sielovadinių patarnavimų prašome kreiptis į parapijos kleboną kun. L. Klimą telefono Nr. 8 611 43 915 arba el. paštu sirvintubaznycia@gmail.com.

Taip pat kreipkitės, jei reikalinga pagalba ar dvasinė parama.

Norintys paremti parapiją ar paaukoti auką už šv. Mišių laikymą, galite tai padaryti pervesdami auką į parapijos sąskaitą Nr. LT114010042000387340 (AB Luminor bankas), mokėjimo paskirtyje nurodydami „Auka už Mišias“.

VISIEMS DĖKOJAME IR MELDŽIAME STIPRYBĖS, RAMYBĖS, SUSITELKIMO IR DIEVO PALAIMOS!

Su pagarba

Širvintų parapijos dvasininkai