Širvintų švento Arkangelo Mykolo parapija

1937 m. lapkričio 20 d.–2020 m. vasario 20 d.

Širvintų šv. arkangelo Mykolo parapija drauge su Kaišiadorių vyskupijos dvasininkais vasario 22 d. amžinybėn išlydėjo ilgametį altaristą kunigą Antaną Černą.

Šiandien Pušaloto parapija, esanti Pasvalio rajone, gali didžiuotis, kad kunigas Antanas Černa, uolus Dievo karys, pasaulį išvydo būtent ten – prieš 82 metus, 1937 m. lapkričio 20 d.

Baigęs vidurinę mokyklą, dirbo tarybinio ūkio buhalterijoje. Pajutęs pašaukimą, 1960 m. įstojo į Kauno tarpdiacezinę kunigų seminariją. Kaip pasakojo emeritas vyskupas Juozapas Matulaitis, tais sovietiniais laikais klierikai nuolat buvo kviečiami saugumo, verbuojami ir klausinėjami, ar tikrai nori toliau mokytis, ar tikrai pasirinko teisingą kelią, gaudavo gundančių pasiūlymų. Kunigas Antanas tvirtai ėjo savo pasirinktu keliu ir nė akimirkai nesuabejojo pašaukimu tapti kunigu ir tarnauti Dievui ir žmonėms.

1965 m. gegužės 18 d. įšventintas į kunigus Kaišiadorių vyskupijai kunigas Antanas pradėjo savo tarnystės kelią, kupiną kliūčių, iššūkių, išradingumo, uolumo ir kūrybingumo. Nuo 1965 m., kas metus, buvo kilnojamas iš parapijos į parapiją: 1965 m. dirbo Jiezno (Prienų r.) parapijos vikaru, po metų tapo Palomenės parapijos klebonu ir aptarnavo Kryvonis (Kaišiadorių r.), 1968 m. jau Nemunaityje (Alytaus r.), o nuo 1969 m. Kiaukliuose (Širvintų r.), kur darbavosi net septynerius metus, ir dar aptarnavo Zibalus. Per tuos septynerius tarnystės metus, kunigo Antano pastangomis buvo įrengta karo metu sudegusi medinė Kiauklių bažnyčia.

1976 m. kunigas buvo perkeltas į Pivašiūnus. Tuo metu šios parapijos bažnyčia buvo tik maža kaimo šventovė, į kurią galbūt tik dzūkeliai atvykdavo pasimelsti ir paprašyti Dievo Motinos malonių. Kunigo Antano dėka buvo atgaivinta ši šventovė. Nors šioje parapijoje dirbo nemažai kunigų ir pasitarnavo, kad ji taptu vyskupijos piligrimystės centru, tačiau piligrimų šventovės įkūrėjas ir pradininkas, kaip teigia dvasininkai, buvo kunigas Antanas. Jis parodė išradingumą sutvarkydamas senąją Pivašiūnų bažnyčią, papuošdamas švč. Mergelės Marijos paveikslą, nors patyrė daug sunkumų ir teko įveikti daug kliūčių. Taip pat ypatingai išgarsėjo suorganizuodamas jaunimo procesiją sovietiniais laikais. Visus vyresniuosius paprašė užleisti jaunimui vietą. Juos papuošė procesijos drabužiais. „Taip lyg drąsino, skatino abejojančius eiti su Kristumi“, – prisimena tuomet Butrimonių parapijoje tarnavęs emeritas vyskupas J. Matulaitis.

Kunigas Antanas Černa taip pat ėjo Alytaus dekanato vicedekano pareigas, buvo vyskupijos bažnytinio meno ir remonto komisijos nariu. Pasižymėjo išskirtiniu uolumu pastoracijoje. Kaip vienas iš dvasininkų teigė, Pivašiūnų parapijoje kunigas padėjo ne tik savo jėgas, bet ir sveikatą. Jis persitempė, teko gydytis. Ta liga jį persekiojo visą gyvenimą. Anot dvasininko, kartais ne tik buvo sunku šalia kunigo, bet ir pats kunigas kovojo su savo negaliomis.

Nuo 1983 m. kunigas Antanas Černa darbavosi Vievyje ir aptarnavo Kazokiškių parapiją. Ir čia kunigas neliko nepastebėtas. Jis parapiją garsino jaunimo procesijomis, paruošdamas jaunus vargonininkus, atnaujino bažnyčios altorius, į dvasininkų kelią pakvietė ne vieną jaunuolį. Vyskupas Algirdas Jurevičius yra vienas iš jo mokinių.

Pablogėjus sveikatai, 2005 m. kunigas Antanas Černa buvo atleistas iš klebono pareigų ir paskirtas altaristu į Širvintų šv. arkangelo Mykolo parapiją. Naujos pareigos, su kuriomis taip pat reikėjo susigyventi, nesustabdė kunigo pašaukimo tarnauti Dievui ir žmonėms. Širvintiškiai jį pažino kaip uolų pamokslininką, liturgijos puoselėtoją, religinės muzikos mylėtoją, dvasios tėvą.

Kunigas širvintiškius nustebino savo poetiniais ir prasmingais pamokslais. Ne vienas gaudyte gaudė jo kiekvieną ištartą aiškų žodį. Labai uoliai laikėsi liturgijos ir griežtai reikalavo jos laikytis ne tik kunigų, bet ir parapijiečių, vargonininkų. Choristai jį mena kaip liturginės muzikos žinovą. Jo rūpesčiu buvo sudaryti giesmių aplankai pagal liturginius metus. Paskutiniais gyvenimo metais, kiek leido sveikata, kunigas nuoširdžiai patarnaudavo Krikštėnų seserims karmelitėms jų rekolekcijų namuose. Eilės nusidriekdavo prie kunigo klausyklos, o kas susitardavo ir privačioms išpažintims. Mylėjo jį žmonės. Ir jis žmones mylėjo.

Vasario 22 d., kai Širvintų bažnyčios parapijiečiai ir Kaišiadorių vyskupijos dvasininkai palydėjo kunigą Antaną Černą amžinybėn, katalikų Bažnyčia minėjo šv. apaštalo Petro Sosto šventę. Tikimės, kad šv. Petras bus jam maloningas ir atrakins amžinuosius vartus. Kaip anuomet Jėzus klausė apaštalo Petro, ar mylįs, šiandien tarsi girdim, kaip Dievas klausia kun. Antano Černos: „Ar mylėjai mane? Ar artinai žmones prie manęs?“ „Taip, Viešpatie, stengiausi, kiek galėjau, kiek leido mano jėgos, mano kūrybingumas… Tiek klausykloje, tiek prie altoriaus, tiek sakydamas pamokslus… Išlaikiau tikėjimą, kovojau gerą kovą“, – tarsi girdime atsakant kunigą Antaną Černą.

Parengta pagal Kaišiadorių vyskupijos kurijos informaciją ir dvasininkų pamokslus, pasakytus per šermenis ir laidotuvių dieną

Sesuo Irena Valaitytė vasario 8 d., po rytinių šv. Mišių, Širvintų šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje kaip Gyvojo Rožinio koordinatorė Širvintų dekanate pristatė Gyvojo Rožinio draugijos veiklą, jos istoriją.

„Įsėdat į mašiną ir važiuokit. Nereikia stovėti“, – po tokių vieno garbaus dvasininko žodžių sesuo Irena nusprendė aplankyti Širvintų dekanato parapijas ir pristatyti Gyvojo Rožinio draugiją. Pasak vienuolės, Draugija atkurta vyskupo Juozapo Matulaičio paraginimu, kad žmonės melstų T. Matulioniui altoriaus garbės.

Sesuo Irena pasidžiaugė Širvintų parapijos Gyvojo Rožinio nariais, jų veiklumu ir nuoširdžia malda: „Labai gražiai meldžiatės, stengiatės, dalyvaujate. Tai nuostabu!“

Draugijos koordinatorė pabrėžė, kad vienas iš Draugijos tikslų – išmelsti šventumo T. Matulioniui kalbant Rožinio maldą. Taip pat paragino aplankyti palaimintojo relikviją Kaišiadorių katedroje. „Žmonės daug moka pinigų, kad svetur pamatytų šventuosius, jų relikvijas, o mes turime Lietuvoje ir ranka pasiekiama“, – džiaugėsi sesuo Irena.

Sesuo Irena Valaitytė kvietė prisijungti prie Gyvojo Rožinio draugijos ir tapti jos nariais. „Didelė garbė ir malonumas jaustis Draugijos nariu“, – šiais žodžiais savo kalbą baigė Gyvojo Rožinio draugijos koordinatorė Širvintų dekanate sesuo Irena Valaitytė.

Netikėtas dekano kun. L. Klimo paraginimas sausio 26 d. atsinešti Šventąjį Raštą nustebino ne vieną parapijietį. „Kitas sekmadienis – pirmą kartą paskelbtas Dievo Žodžio sekmadieniu. Nors Dievo Žodį skaitome ir apmąstome per kiekvienas šv. Mišias, tačiau Popiežius 2019 m. rugsėjo 30 d. paskelbė laišką, kuriame ragina kiekvieną naujų metų trečią sekmadienį švęsti kaip Dievo Žodžio sekmadienį. Tad atsineškite Šventuosius Raštus, juos pašventinsime“, – taip kalbėjo dekanas.

Parapijiečiai, gerai įsidėmėję raginimą, Dievo Žodžio sekmadienį į bažnyčią atėjo nešini Šventuoju Raštu ir laukė, kuo ypatingos bus šv. Mišios.

Tiek rytinės, tiek sumos Šventosios Mišios prasidėjo neįprastai – Šventojo Rašto pagerbimo procesija. Vėliau, perskaitęs Evangeliją, dekanas kun. L. Klimas visus parapijiečius palaimino Šventuoju Raštu, perskaitė Lietuvos vyskupų laišką, skirtą Dievo Žodžio sekmadieniui. Sakydamas homiliją, dekanas atkreipė parapijiečių dėmesį į pagrindinę vyskupų laiško mintį, kad skaitytume Šventąjį Raštą ir, kaip švč. Mergelė Marija ir šventieji, leistume Šventajai Dvasiai mus vesti, kad visada teiktume pirmenybę Dievo žodžiui ir juo vadovautumės. Po homilijos kun. L. Klimas pašventino atneštas Biblijas.

Toliau šv. Mišios vyko įprasta tvarka. Per rytines giedojo vaikų choras „Mykoliukai“, per sumą Dievą šlovino sumos choras. Tačiau parapijiečiai atrodė neįprastai – labiau pakylėti, dvasingai nusiteikę.

Nuo šio sekmadienio, kiekvieno mėnesio trečią sekmadienį, bus skiriamas didesnis dėmesys Šventajam Raštui, jo skaitymui, apmąstymui. Dera prisiminti Šv. Augustino mintį, kad Evangelijos skelbimo kelyje mums tenka palaiminimas, jeigu, panašiai kaip Marija, patikime, jog Dievo žodis išsipildys mūsų gyvenime ir per mus: „Joks varguolis nėra laiminamas dėl to, kad yra vargšas. Jis tampa palaimintas, jeigu, panašiai kaip Marija, patiki Dievo žodžio išsipildymu. Būtų galima taip pasakyti: Marija, kuri vadinama palaiminta, yra palaiminta būtent todėl, kad laikosi Dievo žodžio, o ne todėl, kad joje Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų.“

Lietuvos vyskupų laišką galite perskaityti čia.

Dievo Žodžio sekmadienio akimirkos:

Širvintų parapijos kunigai kviečia parapijiečius sausio 24 d. švęsti Dievo Žodžio sekmadienį ir į Šv. Mišias (10.00, 12.00, 18.00) atsinešti Šventuosius Raštus, kurie bus pašventinti.

Popiežius Pranciškus 2019 m. rugsėjo 30 d. paskelbė apaštališkąjį laišką „Aperuit illis“, kuriame nurodė, kad nuo 2020 m. kasmet visoje Bažnyčioje trečiasis eilinis liturginių metų sekmadienis bus švenčiamas kaip Dievo Žodžio sekmadienis. Šia naujove siekiama paskatinti tikinčiųjų domėjimąsi Šventuoju Raštu, kad jis būtų iškilmingiau skelbiamas, giliau apmąstomas, kad tą sekmadienį taip pat išoriniais regimais ženklais tikintieji paliudytų, kaip jie brangina Bažnyčiai suteiktą Dievo Žodį.

Viliamasi, kad trečiasis mėnesio sekmadienis – Dievo Žodžio šventė – bus tikinčiųjų maldos ir švenčių šerdis, atsimenant šv. Jeronimo įspėjimą: „Kas nėra susipažinęs su Biblija, tas nepažįsta Kristaus.“

Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys!

„Aš skelbiu jums didį džiaugsmą: šiandien jums gimė Išganytojas – Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10-11).

Su gyvu tikėjimu ir jautria širdimi švenčiame Kristaus Gimimo šventę, Kalėdas. Pripildyti šios nuotaikos sėdome prie šventinio stalo su artimais ir brangiais žmonėmis. Džiaugėmės, kad esame kartu. Buvimas drauge, Kalėdų giesmės, Jėzaus gimimą skelbiantis Dievo žodis ir Betliejaus prakartėlė mums leidžia gyvai pajusti paties Dievo artumą. Atrodytų, jog prisiartino visai kitoks pasaulis, visai kitokia tikrovė, kurioje nėra kasdienių vargų, kančios, ašarų, brangių žmonių netekties. Taip, mūsų jausena neapgauna. Taip jaučiamės, nes tikrai, ypatingu būdu, prie mūsų prisiartino Dievas. Jo pasirinktas būdas pribloškiantis, apverčiantis mūsų įsivaizdavimą ir supratimą. Visagalis Dievas, visatos Kūrėjas, ateina būti su mumis mažu kūdikėliu.

Kiekvienas gimęs vaikelis pasitiki savo tėvais, yra reikalingas jų meilės ir globos. Yra labai mažas, nieko neturi ir visko tikisi. Bet nieko neturėdamas ir būdamas labai mažas, padovanoja prasmę, džiaugsmą ir šypseną kiekvienam. Taip ir Dievas. Ateina būti mažiausiu, nes tokio Dievo žmonėms labiausiai reikia. Tokio mažo Dievo, kuris padovanoja prasmę, džiaugsmą ir šypseną visiems. Tokio reikia labiausiai, nes esame silpni, nes mažiausiems sunkiausia. Ateina keliauti ir būti drauge, nes gerai žino, jog mažų yra daug, o dideli nori būti dar didesniais.

Kad būtų mažu su žmonėmis ir taip padovanotų gyvenimo prasmę, Dievui neužteko vien gimti Betliejuje. Už tai Jis turėjo sumokėti mirtimi ant kryžiaus. Ir vis dėlto, jis pasirinko kryžiaus mirtį, kad per visus laikus, iki pasaulio pabaigos būtų labai arti su žmogumi.

Toks Dievo elgesys atveria mums akis. Betliejaus žvaigždė, tai toji Dievo malonės galia, kaip piemenėliams ir Rytų išminčiams, taip ir mums, padaranti tikrą stebuklą, kuris iš esmės perkeičia mus ir mūsų gyvenimą. Matydami taip elgiantis patį Dievą, mes tiesiog negalime kitų nemylėti, negalime didžiuotis, niekindami kitus, negalime vis labiau kaupti, matydami kitų vargą, negalime būti senais žmonėmis.

Dievo atvertos mūsų akys pirmiausiai pamato, kokia nuostabia meile mus Dievas myli, kokie brangūs Jam esame, kaip svarbus Jam mūsų gyvenimas! Naujai pamatome kitus žmones, savo artimuosius, gimines, draugus, kaimynus, bendradarbius. Pamatome, kaip daug jie mums reiškia, kiek gero esame iš jų patyrę. Naujai pamatome Dievo padovanotą mums pasaulį, nuostabią gamtą, gyvūniją ir augmeniją, gamtos išteklius. Suprantame, kad tai dovana, į kurią negalime savanaudiškai kėsintis, nes yra skirta visų kartų žmonėms.

Šiandienos pasauliui, kuriame gyvename, labiausiai reikia Dievo, kuris gimusio Jėzaus stebuklu pakeistų protus ir širdis. Be Jėzaus baugu, neramu, neaiški ateitis. Karo pavojus, didžiulė socialinė atskirtis, įvairaus pobūdžio įtampos, ekologinės grėsmės. Eilė žmonių išgyvena sumaištį ir neviltį. Negana to, krikščionys visame pasaulyje yra labiausiai persekiojama religinė bendruomenė. Įvairiais būdais ir formomis.

Nežiūrint dažnai visuotinio Dievo išstūmimo, žmonės nenustoja Jo ieškoti kaip laimės ir prasmės šaltinio, neretai apie Jį net nesusimąstydami. Nesąmoningai Dievo ieško net tada, kai Dievą netiki. Niekas, tik vienas Dievas gali pripildyti žmogaus širdį laimės pilnatve. Naršydamas internete ar perjunginėdamas televizijos kanalus, linkėdamas laimės ir sėkmės gimtadienio ar Naujųjų metų proga, žmogus galiausiai ieško ir linki to kažko, kas galutinai patenkins jo siekius ir išpildys svajones.

Visa tai rodo, kokia didžiulė Jėzaus Gimimo prasmė. Jėzus gimė, kad tu ir aš, kad mes visi gyventume prasmingą, žmogaus vertą gyvenimą, kad mums Dievas padovanotų niekada nesibaigiančią amžinąją laimę.

Dievo mums reikia labai arti, labai apčiuopiamai, labai giliai, labai tvirtai. Reikia Jo apkabinimo, Jo žvilgsnio, Jo švelnios ir tvirtos rankos. Ir šitas susitikimas, kaip ir Betliejuje piemenims ir Rytų išminčiams, bus nepaprastai paprastas. Nes tik tokiu būdu tikrąjį Dievą mes susitinkame. Todėl prasidėjus šių metų Adventui, Popiežius Pranciškus parašė nuostabų apaštalinį laišką (Admirabile signum) apie Kalėdų prakartėlės prasmę ir vertę. Pakvietė regimai išgyventi Dievo artumą, įrengiant prakartėlę namuose, darbo vietose, mokyklose, ligoninėse, kalėjimuose ir aikštėse. Prakartėlė iki mūsų dienų išlieka tas autentiškas būdas, kaip naujai ir paprastai pristatyti mūsų tikėjimo grožį.

„Kodėl prakartėlė, – klausia Pranciškus, kelia mums tiek nuostabos ir taip jaudina mus? Pirmiausia todėl, kad parodo mums Dievo švelnumą. Jis, visatos Kūrėjas nusižemina iki mūsų mažumo. Gyvybės dovana, jau pati savaime slėpininga, dar labiau mus žavi, kai matome, jog Gimusysis iš Marijos yra kiekvienos gyvybės versmė ir atrama. Jėzuje Tėvas dovanojo mums brolį, ateinantį mūsų ieškoti, kai esame paklydę ir neberandame krypties; dovanojo ištikimą bičiulį, kuris visada arti prie mūsų; dovanojo savo Sūnų, kuris mums atleidžia ir pakelia mus iš nuodėmės.“

Įrengę prakartėlę namie galime iš naujo išgyventi tai, kas įvyko Betliejuje. Įvykio vaizdavimas prakartėlėje padeda įsivaizduoti scenas, žadina jausmus, ragina pasijusti įsitraukusiam į išganymo istoriją, dabartinantis su šiuo įvykiu. Prakartėlė leidžia paliesti ir pajausti neturtą, kurį Jėzus pasirinko ateidamas pas žmones. Ji liudija, kad Dievas nepalieka mūsų vienų net tamsiausią gyvenimo naktį, atsako į lemiamus būties klausimus, nepalieka keliaujančių per kančių sutemas. Jėzus yra naujovė senajame pasaulyje. Jis atėjo gydyti ir atstatyti, grąžinti mūsų gyvenimui ir pasauliui pirminį spindesį. Gimdamas prakartėlėje pats Dievas pradeda vienintelę tikrą revoliuciją, teikiančią vilties bei orumo beturčiams ir nušalintiems, su švelnia galia skelbia raginimą dalytis su pačiais mažiausiais.

Dievas pasirodo kūdikyje, leisdamas save apkabinti mūsų rankomis. Silpnume ir trapume jis slepia visą kuriančią ir perkeičiančią galią. Prakartėlė duoda galimybę mums pamatyti ir paliesti tą vienintelį ir ypatingą, pakeitusį istorijos tėkmę įvykį, nuo kurio skaičiuojame metus prieš ir po Kristaus gimimo. Taigi prakartėlė rodo mums Dievą, įžengusį į pasaulį, ir ragina mąstyti apie mūsiškį gyvenimą, įrašytą į dieviškąjį; kviečia tapti jo mokiniais, jei norime pasiekti galutinę gyvenimo prasmę. Ji byloja apie Dievo meilę – Dievo, kuris tapo kūdikiu, kad mums pasakytų, koks Jis artimas kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo būklės (plg. Admirabile signum).

Baigdamas savo laišką Popiežius Pranciškus mus visus kviečia: „Brangūs broliai ir seserys, prakartėlė yra tikėjimo perdavimo proceso, kuris yra malonus ir reiklus, dalis. Nuo pat vaikystės, po to kiekviename gyvenimo etape ji moko mus kontempliuoti Jėzų, jausti Dievo meilę mums, jausti ir tikėti, kad Dievas yra su mumis, o mes esame su Juo, visi kaip vaikai ir broliai dėka to Kūdikio, Dievo Sūnaus, ir Mergelės Marijos. Ir jausti, kad tai ir yra laimė.“

Visiems, brangieji jums, Dievo artumo, Dievo atneštos laimės pripildytų Kristaus Gimimo švenčių!

Vyskupas † Jonas IVANAUSKAS

Vaizdo įrašą, kaip Širvintų dekanato mokyklos mini pal. Mykolą Giedraitį, žiūrėkite čia.

Jaukų gruodžio septintosios vakarą tikybos mokytoja Renata Blusevičienė su  ,,Mykoliukais‘‘ rinkosi į netradicinę repeticiją – atidarė kalėdinio pašto dirbtuves. Šurmuliuodami, klausydami ramios kalėdinės muzikos piešė, klijavo, kirpo kalėdinius atvirukus.

Jau tapo gražia tradicija Kalėdų švenčių metu aplankyti Širvintų parapijos senelių globos namus su smagiu koncertu ir taip pat įteikti jiems ,,Mykoliukų”  sukurtus atvirukus su šventiniais palinkėjimais.

Kviečiame pasigrožėti ir pasidžiaugti  ,,Mykoliukų‘‘ kūryba ir laukti pranešimo tęsinio – ,,Mykoliukai‘‘ su koncertine  programa   Širvintų parapijos senelių globos namuose.

[Show slideshow]

Gruodžio 12 d. Elektrėnų kultūros centre vyko šventinis renginys ,,Vaikas Vaikui“, kurį organizavo Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos Elektrėnų skyrius ir jų pirmininkė Birutė Grybauskienė.

Energinga, pilna optimizmo Birutė jau aštuonerius metus organizuoja tokį renginį, ji ir pakvietė ,,Mykoliukus‘‘ atvykti ir prisijungti prie vaikų svajonių išsipildymo renginio ,, Vaikas Vaikui“.

Šventinį koncertą pradėjo tikybos mokytoja Renata Blusevičienė ir ,,Mykoliukų‘‘ vaikų choro vadovas Dailius Kavalevskis giesme ,,Kalėdų kantata‘‘. Renginyje išsakyti nuoširdūs ir gražūs  padėkos žodžiai, įteiktos atminimo dovanėlės tiems, kurie nelieka abejingi Raudonojo Kryžiaus veiklai.

,,Mykoliukai‘‘ savo skambiais balsais taip pat prisijungė prie renginio, sukurdami šventinę pakilią nuotaiką.

Ačiū, Birute, už saldžias dovanas ,,Mykoliukams‘‘, už nuoširdumą, dėmesingumą ne tik mums, bet ir  tiems, dėl kurių Jus darote prasmingus darbūs.

[Show slideshow]